Read Lietuvos Biblijos draugija Izaijo 9 Bible Online

Izaijo 9 - Lietuvos Biblijos draugija bible

Izaijo 9

¹Tauta, gyvenusi tamsumoje, pamatė didžią šviesą; gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė.

²Tu išaukštinai tą tautą, padarei jai didelį džiaugsmą. Tavo akivaizdoje jie džiūgauja lyg pjūties džiaugsmu, lyg dalydamiesi grobiu.

³Juk tu sutriuškinai juos slėgusį jungą, jų pečius lenkusią kartį, jų nuožmaus prižiūrėtojo lazdą, kaip anuomet, Midjano dieną.

⁴Visi sandalai karių, trypusių mūšio maišatyje, visos jų skraistės, išvoliotos kraujyje, bus sudegintos ir pamaitins ugnį.

⁵Juk kūdikis[13] mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas. Jo vardas bus „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis“.

⁶Jo viešpatavimas beribis, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę, tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius. Galybių VIEŠPATIES narsa tai įvykdys!

⁷Viešpats pasiuntė žodį prieš Jokūbą; jis krito ant Izraelio.

⁸Visi žmonės jį žino, Efraimas ir gyvenantys Samarijoje, visi, kurie išdidžiai, įžūlia širdimi kalba:

⁹„Plytos subiro, bet mes statysime iš tašytų akmenų; platanai iškirsti, bet mes vietoj jų imsime kedrus“.

¹⁰Tačiau VIEŠPATS žadina jų priešus eiti prieš juos, kursto jų priešininkus imtis žygių.

¹¹Aramas iš rytų pusės, o filistinai iš vakarų ryja Izraelį godžiais nasrais. Todėl jo pyktis neatlyžo, jo ranka vis dar pakelta!

¹²O tauta negrįžo prie to, kuris ją mokė plakdamas, ir neieškojo Galybių VIEŠPATIES.

¹³Taip VIEŠPATS nukirto Izraeliui galvą ir uodegą, palmę ir nendrę tą pačią dieną.

¹⁴Seniūnai ir kilmingieji — tai galva, o pranašas, kuris moko melo, — uodega.

¹⁵Šios tautos vadai — suvedžiotojai, o tie, kuriuos jie veda, patenka į klystkelius.

¹⁶Todėl Viešpats netausos jų vyrų, neparodys pagailos jų našlėms ir našlaičiams, nes visi jie — bedieviai ir nedorėliai, visų burnose nešvankūs plepalai. Todėl jo pyktis neatlyžo, jo ranka vis dar pakelta!

¹⁷Nedorumas liepsnoja lyg ugnis, rydama erškėčius ir usnis; jis įsiliepsnoja miškų tankmėse, paversdamas jas aukštais dūmų stulpais.

¹⁸Nuo Galybių VIEŠPATIES pykčio dreba žemė, žmonės virsta prakurais ugniai. Nė vienas nesigaili savo brolio, kiekvienas ryja savo brolį.

¹⁹Nors ir griebtų iš dešinės, jie liktų alkani, nors ir rytų iš kairės, jie dar nepasisotintų.

²⁰Manasas ryja Efraimą, o Efraimas — Manasą. Abu jie ryja Judą. Todėl jo pyktis neatlyžo, jo ranka vis dar pakelta!