Read Lietuvos Biblijos draugija Jeremijo 15 Bible Online

Jeremijo 15 - Lietuvos Biblijos draugija bible

Jeremijo 15

¹VIEŠPATS tarė man: „Net jei pats Mozė ir Samuelis man juos užtartų, ir tai mano širdis prie šios tautos nelinktų. Varyk juos man iš akių, tegu jie eina sau!

²Jeigu jie klaustų: ‘Kur mes eisime?’ — atsakyk jiems: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Kas paženklintas marui, tas mirs maru; kas paženklintas kalavijui, tas žus nuo kalavijo; kas paženklintas badui, tas mirs nuo bado; kas paženklintas nelaisvei, tas išeis į nelaisvę!

³Keturias rykštes nutariau jiems skirti, — tai VIEŠPATIES žodis: kalaviją, kad mirtį neštų, šunis, kad kūnus tąsytų, padangių paukščius ir lauko žvėris, kad surytų ir sudraskytų.

⁴Padarysiu juos siaubu visoms karalystėms žemėje kaip bausmę už tai, ką Judo karalius Manasas, Ezekijo sūnus, padarė Jeruzalėje’.

⁵Kam tavęs bus gaila, Jeruzale, kas tave paguos? Kas sustos tavęs paklausti, kaip gyvuoji?

⁶Tu pati mane atmetei, — tai VIEŠPATIES žodis, — tu pati man atgręžei nugarą. Todėl pakėliau prieš tave ranką, kad tave sunaikinčiau, nes pavargau besigailėdamas.

⁷Išvėčiau juos vėtykle po žemės gyvenvietes. Atėmiau vaikus, sunaikinau savo tautą, nes jie atsisakė pasukti iš savo kelių.

⁸Jų našlių buvo daugiau negu jūros smilčių. Atvedžiau jiems — motinoms ir jaunuoliams — niokotoją viduryje dienos. Leidau, kad juos staiga užkluptų sąmyšis ir siaubas.

⁹Septynetą pagimdžiusioji alpsta, merdi, gaudydama orą. Jos saulė nusileido dienai nesibaigus; ji sugėdinta, apimta nevilties. Jų likutį atiduosiu kalavijui, jų priešams į rankas“, — tai VIEŠPATIES žodis.

¹⁰Vargas man, motina mano, kad pagimdei mane — žmogų, kuris kaltina ir teisia visą kraštą! Aš nei kam skolinau, nei esu kam skolingas, tačiau visi mane keikia.

¹¹Bet prisiekiu tau, VIEŠPATIE, kad dėl jų labo tau tarnavau, užtariau tau priešą, pavojaus ir nelaimės ištiktą.

¹²„Ar gali kas sutrupinti geležį, ypač geležį iš šiaurės, geležį, maišytą su variu?

¹³Tavo turtus ir iždus atiduosiu išgrobti kaip atpildą už tavo nuodėmes, padarytas visose tavo valdose.

¹⁴Padarysiu tave vergu priešų krašte, kurio tu nepažįsti; mano pyktis užkūrė ugnį, kuri jus sudegins“.

¹⁵Ak, tu žinai! VIEŠPATIE, atmink mane! Pasirūpink manimi! Atkeršyk už mane mano persekiotojams! Nepasiduok savo kantrybei! Neleisk man pražūti ir atmink, jog dėl tavęs kenčiu užgauliojimus!

¹⁶Gavęs tavo žodžius, juos ryte prarijau; tavo žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę, nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve!

¹⁷Ne man sėdėti minioje, juokauti ir linksmintis. Tavo rankos paliestas vienišas sėdėjau, nes mane pripildei apmaudo.

¹⁸Kodėl mano skausmui nėra galo, o mano žaizda tokia pikta, jog nesiduoda gydoma? Ak, iš tikrųjų tu man esi klastingas upokšnis, vandenys, kuriais negalima pasitikėti!

¹⁹Taip kalba VIEŠPATS: „Jei atsigręši, atnaujinsiu tave, ir vėl būsi mano tarnas. Jei tu skelbsi, kas brangu, o ne kas nevertinga, tu vėl būsi tarsi mano lūpos. Tegu jie gręžiasi į tave, o tu nesigręžk į juos!

²⁰Tuomet padarysiu tave šiai tautai tvirtu vario mūru. Nors jie ir puls tave, tavęs neįveiks, nes aš esu su tavimi, kad tau padėčiau ir tave gelbėčiau, — tai VIEŠPATIES žodis. —

²¹Išgelbėsiu tave iš nedorėlių rankų, iš negailestingų nagų tave išvaduosiu“.