Read Lietuvos Biblijos draugija Jeremijo 2 Bible Online

Jeremijo 2 - Lietuvos Biblijos draugija bible

Jeremijo 2

¹Mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:

²„Eik ir paskelbk Jeruzalei, kad ji išgirstų: ‘Taip kalba VIEŠPATS. Aš atmenu ištikimą tavo jaunystės meilę, kai tu mylėjai mane, būdama sužadėtine, sekdama paskui mane per dykumą, nesėjamą žemę.

³Šventa VIEŠPATIES nuosavybė buvo Izraelis, jo pjūties pirmasis derlius. Ryjantys jį užsitraukia kaltę, nelaimė juos ištinka’“, — tai VIEŠPATIES žodis.

⁴Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Jokūbo namai ir visos Izraelio namų giminės!

⁵Taip kalba VIEŠPATS: „Kokią ydą manyje rado jūsų tėvai, kad atsitraukė taip toli nuo manęs? Eidami paskui beverčius stabus, jie patys pasidarė beverčiai.

⁶Jie niekuomet nepaklausė: ‘Kurgi tas VIEŠPATS, išvedęs mus iš Egipto žemės, dykumoje mums rodęs kelią per tyrlaukius ir smėlio daubas, per sausą ir pavojingą kraštą, per kraštą, kuriuo niekas nekeliauja, kuriame negyvena joks žmogus?’

⁷Kai atvedžiau jus į sodų kraštą, kad mistumėte jo gausiais vaisiais, jūs įžengėte ir suteršėte mano kraštą, mano nuosavybę padarėte pasibjaurėtiną.

⁸Kunigai nepaklausė: ‘Kur yra VIEŠPATS?’ Įstatymo aiškintojai manęs nepaisė, ganytojai maištavo prieš mane. Pranašai kalbėjo Baalo vardu ir vaikėsi bejėgius stabus.

⁹Todėl dar kartą šauksiu jus į teismą, — tai VIEŠPATIES žodis, — net jūsų vaikų vaikus šauksiu į teismą.

¹⁰Nukeliaukite į Kitimų pajūrį ir pasižvalgykite, pasiųskite ką nors į Kedarą ir atidžiai apsvarstykite, ar buvo kur kas nors panašaus į tai padaryta?

¹¹Ar pakeitė kuri nors tauta savo dievus? Nors iš tikrųjų jie nėra jokie dievai! O mano tauta išmainė mano Šlovę į bejėgius stabus!

¹²Išsigąskite dėl to, dangūs, drebėkite iš siaubo, — tai VIEŠPATIES žodis! —

¹³Juk mano tauta nusikalto dvigubai: mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas, kiauras talpyklas, nelaikančias vandens.

¹⁴Ar Izraelis vergas? Ar gimė jis vergijoje? Jei ne, tai kodėl jis virto grobiu?

¹⁵Kodėl ant jo riaumoja ir urzgia liūtai? Jie pavertė jo kraštą tyrais, jo miestai — dyki apanglėję griuvėsiai.

¹⁶Net Nofo[2] ir Tachpanheso žmonės skuta tavo viršugalvį.

¹⁷Ar ne todėl, kad tu palikai VIEŠPATĮ, savo Dievą?

¹⁸O dabar kas tau iš to, jei bėgtum į Egiptą ir gertum Šihoro vandenį? Kas tau iš to, jei eitum į Asiriją ir gertum Upės vandenį?

¹⁹Tavo paties nedorumas nubaus tave, tavo atsimetimas nuo manęs pasmerks tave. Taigi apsvarstyk ir praregėk, kaip baisiai kartu tau palikti VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir neturėti mano Baimės, — tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis.

²⁰Tu jau seniai sulaužei savo jungą, sutraukei savo pančius, tardama: ‘Netarnausiu!’ Ant kiekvienos aukštos kalvos, po bet kokiu kupliu medžiu tu kaip kekšė tysojai.

²¹Ogi aš buvau tave pasodinęs it geriausią vynmedį, tikrai taurios rūšies! Kaip tu galėjai pavirsti bjauriu laukiniu vynmedžiu?

²²Nors tu ir šarmu šveistumeisi, ir muilo nešykštėtum, tavo kaltės dėmė dar vis mano akyse, — tai Viešpaties DIEVO žodis. —

²³Kaipgi gali sakyti: ‘Aš nesu suteršta! Baalams iš paskos nelaksčiau’? Pažvelk, kaip elgeisi Slėnyje[3]! Suprask, ką padarei! Tu — ūmi, jauna kupranugarė, šuoliais lakstanti be tikslo,

²⁴laukinė asilė, įjunkusi į dykumą, uostydama vėją savo įkarštyje; pagautą geismo, kas gali ją sulaikyti? Visi, kas jos geidžia, be vargo ją suras, kai jai užeis vaikymosi metas.

²⁵Tausok savo kojas, jos kone basos, o savo gerklę gelbėk nuo troškulio! Bet tu sakai: ‘Ne! Nė nesivilk! Aš myliu svetimus dievus ir paskui juos seksiu’.

²⁶Kaip sučiuptas vagis susigėsta, taip bus sugėdinti Izraelio žmonės: jie patys, jų karaliai ir didžiūnai, kunigai ir pranašai.

²⁷Tie, kurie sako medžio gabalui: ‘Tu — mano tėvas!’ ir akmeniui: ‘Tu mane pagimdei!’, man atgręžė nugarą, o ne veidą, tačiau, bėdai užėjus, šaukia: ‘Ateik ir gelbėk mus!’

²⁸Kurgi tie tavo dievai, kurių prisidirbai? Tegu jie ateina! Ar išgelbės jie tave, kai tu bėdoje? Juk kiek tavo miestų, tiek tavo dievų, Judai! Kiek gatvių Jeruzalėje, tiek aukurų pasistatėte Baalui.

²⁹Kaip galite dar maldauti manęs? Jūs visi maištavote prieš mane, — tai VIEŠPATIES žodis. —

³⁰Veltui plakiau jūsų vaikus, jie nesileido mokomi. Jūsų pačių kalavijas surijo jūsų pranašus lyg plėšrus liūtas“.

³¹O jūs, ši karta, imkite į širdį VIEŠPATIES žodį: „Argi Izraeliui aš buvau lyg dykuma, lyg tamsybių šalis? Kodėl mano tauta sako: ‘Esame laisvi! Daugiau pas tave nebeateisime’?

³²Ar gali pamiršti mergaitė savo puošmenas ir nuotaka savo kaspinus? Tačiau mano tauta mane pamiršo jau nebesuskaitomas dienas.

³³Kaip lengvai tu surandi kelią, kai ieškai meilužių! Savo nedorumu tu mokei kaip elgtis net pačias nedoriausias moteris!

³⁴Net tavo drabužių kraštai apskretę nuo nekaltų varguolių kraujo! Jie — ne vagys, pagauti įsilaužiant,

³⁵o tu vis dėlto sakai: ‘Aš nekalta! Jo pyktis tikrai manęs nepalietė!’ Štai ir teisiu tave dėl to, kad sakei: ‘Nenusidėjau’.

³⁶Ko taip bėgioji, kaitaliodama savo kelius? Tu būsi ir Egipto apvilta, kaip turėjai apsivilti Asirija.

³⁷Ir iš ten išeisi, susiėmusi rankomis galvą, nes VIEŠPATS atmetė tuos, kuriais tu pasitiki. Gerovės su jais nesulauksi!