Read Lietuvos Biblijos draugija Nahumo 3 Bible Online

Nahumo 3 - Lietuvos Biblijos draugija bible

Nahumo 3

¹Ak! Kruvinasis miestas skendi apgaulėje, kupinas grobio; nėra galo jo grobimui!

²Botagai pliaukši, ratai darda, žirgai šuoliuoja, karo vežimai tarška!

³Raiteliai puola, švytruoja kalavijai, žaibuoja ietys! Šūsnys žuvusiųjų, krūvos lavonų, nesuskaičiuojami užmuštieji; klumpama ant kūnų!

⁴Dėl gausiai ištvirkaujančios kekšės, patrauklios kerėjimo valdovės, tautas pavergusios savo ištvirkavimais, o gentis — kerėjimu,

⁵tikėk manimi, atėjau prieš tave, — tai Galybių VIEŠPATIES žodis. — Užversiu tau sijoną ant galvos, parodysiu tavo nuogumą tautoms ir tavo gėdą karalystėms.

⁶Apmėtysiu tave nešvarumais, sudarkysiu tave ir paversiu tave siaubo reginiu.

⁷Kas tik pamatys tave, tas trauksis nuo tavęs ir sakys: ‘Sunaikinta Ninevė! Kas ją apraudos?’ Kur rasiu, kas tave paguostų?

⁸Argi tu geresnė už No Amoną[3], sėdėjusį prie Nilo, apsuptą iš visų pusių vandenų? Jūra buvo jo pylimai, o vandenys — sienos.

⁹Kušas buvo jo stiprybė ir Egiptas, ir nesuskaičiuojami kiti. Jam padėjo Putas ir libiai.

¹⁰Tačiau jis buvo ištremtas ir išėjo į nelaisvę; net jo mažyliai buvo ištaškyti prie kiekvieno gatvės kampo; burtai buvo mesti ir dėl jo kilmingųjų, ir visi didikai buvo surakinti grandinėmis.

¹¹Ir tu būsi girta, visiškai apsvaigusi; ir tu ieškosi apsaugos nuo priešo.

¹²Visos tavo tvirtovės — kaip figmedžiai su ankstyvosiomis figomis; kam nors juos papurčius, figos krinta į valgančiojo burną.

¹³Žiūrėk! Tavo kariai kaip moterys. Tavo krašto vartai patys atsivėrė tavo priešams, ugnis surijo tavo vartų velkes.

¹⁴Prisisemk vandens apgulos metui, sustiprink įtvirtinimus; lipk į purvą, mink molį, pasidirbk kietų plytų!

¹⁵Ten suris tave ugnis, paguldys tave kalavijas; jie suris tave kaip skėrių vikšrus. Dauginkitės kaip skėrių vikšrai, dauginkitės kaip skėriai!

¹⁶Prisidarei sau pirklių daugiau negu danguje yra žvaigdžių. Skėriai išsirita ir nuskrenda.

¹⁷Tavo didžiūnai — kaip skėriai, tavo raštvedžiai — kaip skėrių spiečiai, nutupiantys ant tvorų šaltą dieną. Saulei patekėjus, jie nuskrenda, ir nėra, kas žinotų, kur jie dingo.

¹⁸Snaudžia tavo ganytojai, Asirijos karaliau, atgulė poilsio tavo kilmingieji. Tavo žmonės išblaškyti kalnuose, ir nėra kam jų surinkti.

¹⁹Nepagydomas tavo sužalojimas, mirtina tavo žaizda. Kas tik girdi šią žinią apie tave, tas ploja rankomis. Juk kas nėra patyręs tavo negailestingo žiaurumo?“