Read Lietuvos Biblijos draugija Morkaus 5 Bible Online

Morkaus 5 - Lietuvos Biblijos draugija bible

Morkaus 5

¹Jie priplaukė ežero krantą geraziečių[4] krašte.

²Jam išlipus iš valties, tuojau priešais iš kapinių atbėgo netyrosios dvasios apsėstas vyras.

³Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti.

⁴Jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sutrupindavo grandines, nusitraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti.

⁵Per kiauras naktis ir dienas jis bastydavosi po kapines ir po kalnus, klykdamas ir daužydamas save akmenimis.

⁶Iš tolo pamatęs Jėzų atbėgo, parpuolė priešais

⁷ir ėmė garsiai šaukti: „Ko tau iš manęs reikia, Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau? Saikdinu tave Dievu, nekankink manęs!“

⁸Jėzus mat buvo paliepęs: „Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!“

⁹Jėzus dar paklausė: „O kuo tu vardu?“ Ji atsakė: „Mano vardas — Legionas, nes mūsų daug“.

¹⁰Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto.

¹¹Ten pat, atkalnėje, ganėsi didžiulė kiaulių kaimenė.

¹²Dvasios ėmė prašytis: „Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!“

¹³Jėzus leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa kaimenė, apie du tūkstančius kiaulių, ūmai metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė ežere.

¹⁴Tie, kurie jas ganė, išsibėgiojo ir davė žinią į miestą ir kaimus. Žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko.

¹⁵Jie ateina prie Jėzaus, mato sėdintį demonų apsėstąjį — tą, kuris buvo turėjęs Legioną, — apsirengusį ir sveiko proto, ir juos apėmė baimė.

¹⁶Mačiusieji papasakojo jiems, kas buvo nutikę su apsėstuoju, ir apie kiaules.

¹⁷Tada žmonės ėmė prašyti Jėzų išeiti iš jų krašto.

¹⁸Jėzui lipant į valtį, buvęs apsėstasis prašė leisti pasilikti su juo,

¹⁹bet Jėzus nesutiko ir pasakė: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo“.

²⁰Tada jis nuėjo savo keliu ir Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam buvo padaręs; ir visi stebėjosi.

²¹Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje.

²²Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jayras, ir pamatęs jį puola jam po kojų karštai maldaudamas:

²³„Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“.

²⁴Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.

²⁵Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu.

²⁶Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn.

²⁷Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto.

²⁸Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį, išgysiu!“

²⁹Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalios.

³⁰O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir atsigręžęs į minią paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“

³¹Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’“

³²Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi.

³³Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir puolusi prieš jį ant kelių papasakojo visą teisybę.

³⁴O jis tarė jai: „Dukterie, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.

³⁵Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“

³⁶Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“

³⁷Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną.

³⁸Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą — verkiančius ir raudančius žmones.

³⁹Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“.

⁴⁰Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo.

⁴¹Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talita kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“

⁴²Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos.

⁴³Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.