Read Lietuvos Biblijos draugija Luko 10 Bible Online

Luko 10 - Lietuvos Biblijos draugija bible

Luko 10

¹Paskui Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du[38] mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti.

²Jis sakė jiems: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.

³Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų.

⁴Nesineškite piniginės, nei krepšio, nei apavo ir nieko kelyje nesveikinkite.[39]

⁵Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’

⁶Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, sugrįš pas jus.

⁷Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus.

⁸Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta.

⁹Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: ‘Jums prisiartino Dievo karalystė!’

¹⁰O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į aikštę, tarkite:

¹¹‘Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo karalystė jau prisiartino!’

¹²Sakau jums: ateis diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui.

¹³Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų padaryta stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atsivertę ir atgailoję su ašutine ir pelenuose.

¹⁴Todėl Tyrui ir Sidonui teisme bus lengviau negu jums.

¹⁵Ir tu, Kafarnaume, negi būsi išaukštintas iki dangaus?! Tu nugarmėsi iki mirusiųjų pasaulio!

¹⁶Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs“.

¹⁷Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“.

¹⁸O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus.

¹⁹Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų.

²⁰Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“.

²¹Tuomet jis džiūgavo Šventojoje Dvasioje ir kalbėjo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko.

²²Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“.

²³Atsigręžęs vien tiktai į mokinius, jis tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite.

²⁴Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“.

²⁵Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir mėgindamas jį paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

²⁶Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“

²⁷Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.

²⁸Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.

²⁹Norėdamas pasiteisinti anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“

³⁰Jėzus prabilo: „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį.

³¹Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio.

³²Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse.

³³O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo.

³⁴Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį.

³⁵Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu’.

³⁶Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“

³⁷Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“

³⁸Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį paviešėti.

³⁹Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių.

⁴⁰Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų“.

⁴¹Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų,

⁴²o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“.