Read Lietuvos Biblijos draugija Luko 2 Bible Online

Luko 2 - Lietuvos Biblijos draugija bible

Luko 2

¹Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus.

²Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją.

³Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą.

⁴Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės.

⁵Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia.

⁶Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų,

⁷suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

⁸Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir pakaitomis budėdami sergėjo savo bandą.

⁹Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando,

¹⁰bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai.

¹¹Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.

¹²Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“.

¹³Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama:

¹⁴„Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“

¹⁵Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“.

¹⁶Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose.

¹⁷Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį.

¹⁸O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu.

¹⁹Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje.

²⁰Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta.

²¹Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose.

²²Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui,

²³kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, —

²⁴ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: porą purplelių arba du balandžiukus.

²⁵Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo.

²⁶Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol nepamatysiąs Viešpaties Mesijo.

²⁷Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja,

²⁸Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė:

²⁹„Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti,

³⁰nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą,

³¹kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje:

³²šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.

³³Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama.

³⁴O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas,

³⁵ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.

³⁶Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero[5] giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru,

³⁷o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis.

³⁸Ir ji tuo pat metu priėjusi šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.

³⁹Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą.

⁴⁰Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo.

⁴¹Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų[6].

⁴²Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę.

⁴³Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo.

⁴⁴Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų.

⁴⁵Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.

⁴⁶Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį.

⁴⁷Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais.

⁴⁸Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“.

⁴⁹O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose[7]?“

⁵⁰Bet jie nesuprato jo žodžių.

⁵¹Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje.

⁵²O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.