Read Lietuvos Biblijos draugija Pakartoto Įstatymo 32 Bible Online

Pakartoto Įstatymo 32 - Lietuvos Biblijos draugija bible

Pakartoto Įstatymo 32

¹„Klausykitės, dangūs, leiskite man kalbėti, tegirdi žemė mano lūpų žodžius!

²Tekrinta mano mokymas kaip lietus, telaša mano kalba kaip rasa, tarsi švelnus lietus ant gležnos vejos, tarsi rasos lašeliai ant žolės.

³Juk VIEŠPATIES vardą skelbiu: duokite garbę mūsų Dievui!

⁴Tai Uola! Jo darbai tobuli, visi jo keliai iš tikrųjų teisingi. Ištikimas Dievas, be apgaulės, teisus ir patikimas!

⁵Tačiau neverti jo vaikai, ta sukta, nedora karta, pasielgė su juo apgaulingai.

⁶Nejau taip atsilygini VIEŠPAČIUI, paika ir neišmintinga tauta? Argi ne jis tavo tėvas, kuris tave sukūrė, padarė ir įkurdino?

⁷Prisimink senovės dienas, apsvarstyk praeities amžių metus; klausk savo tėvo, jis tau paaiškins, savo senolių, jie tau pasakys.

⁸Kai Aukščiausiasis skyrė tautoms jų paveldą, kai dalijo Adomo palikuonis, jis nustatė tautų ribas pagal Dievo[7] sūnų skaičių,

⁹bet VIEŠPATIES dalis yra jo tauta, Jokūbas yra jo paveldas.

¹⁰Jis rado jį dykumoje — tyruose vaitojančios dykumos. Priglobė jį, rūpinosi, saugojo kaip savo akies vyzdį.

¹¹Kaip erelis drąsina savo jauniklius, plazdendamas virš lizdo, taip jis išskleidė savo sparnus ir, paėmęs jį, nešė pirmyn ant savo sparnų.

¹²Vienas VIEŠPATS jį tevedė, nebuvo su juo jokio svetimo dievo.

¹³Jis atvedė jį ant krašto aukštumų ir maitino laukų derliumi, duodamas čiulpti medaus iš uolų ir alyvmedžių aliejaus iš akmenuotos žemės,

¹⁴varškės iš bandų, pieno iš kaimenių su taukais ėriukų ir avinų, Bašano jaučių ir ožių, drauge su geriausiais kviečiais; putojantis vynuogių kraujas buvo tavo gėrimas.

¹⁵Ješurūnas[8] nutuko ir spardėsi. Nutukai, tapai apkūnus ir išpurtęs! — Jis paliko Dievą, kuris jį padarė, ir tyčiojosi iš savo išganančios Uolos.

¹⁶Jie pykdė jį svetimais dievais, erzino bjauriais dalykais.

¹⁷Jie atnašavo auką demonams, kurie nėra Dievas, dievams, kurių niekada nebuvo pažinoję, naujiems, neseniai atėjusiems, kurių jūsų protėviai niekada nebuvo bijoję.

¹⁸Nepaisei Uolos, kuri tave pradėjo, užmiršai Dievą, kuris tave pagimdė.

¹⁹VIEŠPATS tai matė ir buvo įpykdytas, jis atmetė savo sūnus ir dukteris.

²⁰Jis tarė: ‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą, žiūrėsiu, koks bus jų galas, nes tai nedora karta, neištikimi vaikai.

²¹Jie mane įerzino tuo, kas nėra Dievas, įpykdė savo stabais. Aš erzinsiu juos tuo, kas nėra tauta, pykdysiu juos kvaila tauta.

²²Taip, mano įniršis sukėlė ugnį, ji degs iki pat Šeolo gelmių, ris žemę bei jos derlių ir padegs kalnų pamatus.

²³Krausiu jiems nelaimes ant nelaimių, svaidysiu į juos visas savo strėles.

²⁴Alins badas, niokos karštligė ir nuožmus maras. Paleisiu tarp jų žvėris su iltimis ir nuodingus dulkių šliužus.

²⁵Lauke kalavijas, o viduje siaubas naikins jaunuolį ir jaunuolę, žinduklį ir seną žilagalvį.

²⁶Maniau juos visiškai sunaikinti ir ištrinti žmonėse jų atminimą,

²⁷bet bijojau priešo patyčių, nes jų priešininkai gali nesuprasti ir šaukti: ‹Mūsų ranka nugalėjo! Visa tai ne VIEŠPATS padarė!›

²⁸Juk tai tauta, stokojanti proto, neturinti supratimo.

²⁹Jei išmintingi būtų, apie tai pagalvotų ir suprastų, koks bus jų galas.

³⁰Kaip būtų galėjęs vienas vytis tūkstantį ar du priversti bėgti dešimt tūkstančių, jeigu Uola nebūtų jų įdavusi, VIEŠPATS nebūtų jų atidavęs?’

³¹Iš tikro jų uola neprilygsta mūsų Uolai; net patys mūsų priešai tai liudija.

³²Ak! Jų vynmedis kyla iš Sodomos vynmedžio, iš Gomoros vynuogynų; jų vynuogės nuodingos, o kekės karčios.

³³Jų vynas — slibinų nuodai, nuožmūs gyvačių apdavai.

³⁴Argi tai ne pas mane paslėpta, užantspauduota mano ižduose?

³⁵Man priklauso kerštas; atlyginsiu tą dieną, kai jų koja paslys. Jų nelaimės diena arti, atskuba jų pražūtis.

³⁶ VIEŠPATS tikrai apgins savo tautą, pasigailės savo tarnų, kai matys nusilpus jų galybę, nelikus nei vergo, nei laisvo.

³⁷Tada jis tars: ‘Kur jų dievai — uola, kurioje jie ieškojo prieglaudos?

³⁸Kur dievai, valgę jų atnašų taukus ir gėrę jų liejamųjų aukų vyną? Tepakyla ir tepadeda jums! Tebūna jums prieglauda!

³⁹Dabar įsidėmėkite, kad aš, aš vienas esu tas, ir nėra kito Dievo be manęs. Aš daliju mirtį ir gyvastį, sužeidžiu ir išgydau; niekas nepajėgia išsigelbėti iš mano rankos.

⁴⁰Taip, aš keliu ranką į dangų ir prisiekiu, kaip esu amžinai gyvas:

⁴¹kai išgaląsiu savo tviskantį kalaviją, ir mano ranka ims vykdyti teisingumą, atkeršysiu savo priešams, atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia.

⁴²Nugirdysiu krauju savo strėles, o mano kalavijas mis mėsa, krauju užmuštųjų ir belaisvių, ilgaplaukių priešo vadų’.

⁴³Džiūgaukite, tautos, dėl jo tautos, nes jis atkeršys už savo tarnų kraują, išlies kerštą savo priešams, atlygins tiems, kurie jo nekenčia, ir nuvalys savo tautos žemę“.

⁴⁴Mozė atėjo drauge su Nūno sūnumi Jozue ir, žmonėms girdint, ištarė visus šios giesmės žodžius.

⁴⁵Baigęs sakyti visus šiuos žodžius visam Izraeliui,

⁴⁶Mozė tarė: „Dėkitės į širdį visus žodžius, kuriuos šiandien duodu kaip liudijimą prieš jus. Liepkite savo vaikams ištikimai laikytis visų šio Įstatymo žodžių,

⁴⁷nes tai ne tušti žodžiai, bet pati jūsų gyvastis. Per juos ilgai gyvensite žemėje, kurios paveldėti pereinate per Jordaną“.

⁴⁸Tą pačią dieną VIEŠPATS kalbėjo Mozei:

⁴⁹„Užkopk į šį Abarimų virtinės Nebojo kalną, esantį Moabo krašte priešais Jerichą, ir pasižiūrėk į Kanaano kraštą, kurį duodu izraelitams kaip paveldą.

⁵⁰Ant kalno, į kurį kopsi, mirsi ir tenai būsi sujungtas su savo gimine, kaip kad tavo brolis Aaronas mirė ant Horo kalno ir buvo sujungtas su savo gimine,

⁵¹dėl to, kad judu nebuvote man ištikimi tarp izraelitų prie Meribat Kadešo vandenų Cino dykumoje, nepalaikėte mano šventumo izraelitų tautoje.

⁵²Kraštą iš tolo pamatysi, tačiau neįžengsi į jį; į tą kraštą, kurį duodu izraelitams, neįžengsi“.