Read Lietuvos Biblijos draugija Jono 8 Bible Online

Jono 8 - Lietuvos Biblijos draugija bible

Jono 8

¹Jėzus nuėjo į Alyvų kalną.

²Auštant jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė.

³Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje

⁴ir kreipėsi į jį: „Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant.

⁵Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?“

⁶Jie tai sakė, spęsdami jam pinkles, kad turėtų kuo apkaltinti. Bet Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės.

⁷Jiems nesiliaujant kamantinėti, jis atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“.

⁸Ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės.

⁹Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant vyresniaisiais. Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris.

¹⁰Atsitiesęs Jėzus paklausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“

¹¹Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie“. Jėzus jai tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk“.

¹²Jėzus vėl prabilo: „Aš — pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“.

¹³Fariziejai jam prikišo: „Tu pats apie save liudiji; tavo liudijimas netikras“.

¹⁴Jėzus jiems atsakė: „Nors aš ir liudiju pats apie save, mano liudijimas yra tikras, nes aš žinau, iš kur esu atėjęs ir kur einu. O jūs nežinote, nei iš kur aš atėjęs, nei kur einu.

¹⁵Jūs teisiate kūniškai, o aš neteisiu nė vieno.

¹⁶Jeigu aš ir teisčiau, mano sprendimas būtų teisingas, nes aš ne vienas, bet esu aš ir mane siuntęs Tėvas.

¹⁷Ir jūsų Įstatyme parašyta, jog dviejų žmonių liudijimas tikras.

¹⁸Taigi liudiju aš pats apie save, ir apie mane liudija mane atsiuntęs Tėvas“.

¹⁹Jie paklausė: „O kurgi tavo Tėvas?“ Jėzus atsakė: „Jūs nepažįstate nei manęs, nei manojo Tėvo. Jei pažintumėte mane, pažintumėte ir mano Tėvą“.

²⁰Tuos žodžius jis pasakė, mokydamas šventyklos iždinėje. Ir niekas jo nesuėmė, nes dar nebuvo atėjusi jo valanda.

²¹Jėzus vėl jiems kalbėjo: „Aš pasitrauksiu, o jūs ieškosite manęs ir numirsite savo nuodėmėje. Kur aš einu, jūs negalite nueiti“.

²²Tada žydai ėmė klausinėti: „Nejaugi jis ketina nusižudyti, kad sako: ‘Kur aš einu, jūs negalite nueiti’?“

²³Jėzus atsakė: „Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės. Jūs — iš šio pasaulio, o aš — ne iš šio pasaulio.

²⁴Todėl aš jums sakiau, kad jūs numirsite savo nuodėmėse. Tikrai! Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, numirsite savo nuodėmėse“.

²⁵Tuomet jie paklausė: „Kas gi tu toks esi?“ Jėzus atsakė: „Kaip tik tas, ką aš jums sakau!

²⁶Daugel turėčiau apie jus kalbėti ir smerkti, bet tiesakalbis yra mano Siuntėjas, ir aš skelbiu pasauliui, ką iš jo girdėjau“.

²⁷Tačiau jie nesuprato, kad jis kalbėjo jiems apie Tėvą.

²⁸O Jėzus tęsė: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai, ko mane Tėvas išmokė.

²⁹Mano Siuntėjas yra su manimi; jis nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas jam patinka“.

³⁰Taip jam kalbant, daugelis įtikėjo jį.

³¹Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai;

³²jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“.

³³Jie atsakė: „Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi tu sakai: ‘Tapsite laisvi’?“

³⁴Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas.

³⁵Bet vergas ne amžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams.

³⁶Tad jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi.

³⁷Aš žinau, kad jūs Abraomo vaikai. Bet jūs norite mane nužudyti, nes mano žodis netarpsta jumyse.

³⁸Aš kalbu, ką esu matęs pas Tėvą. O jūs darote, ką girdėjote iš savojo tėvo“.

³⁹Jie atsikirto: „Mūsų tėvas Abraomas!“ Bet Jėzus tęsė toliau: „Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte jo darbus.

⁴⁰Deja, jūs norite nužudyti mane — žmogų, kuris kalbėjo jums tiesą, girdėtą iš Dievo. Šitaip Abraomas nedarė!

⁴¹Jūs darote savojo tėvo darbus“. Jie atšovė: „Mes nesame pavainikiai ir turime vieną Tėvą — Dievą“.

⁴²O Jėzus kalbėjo toliau: „Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, jūs mylėtumėte mane, nes aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau. Aš gi ne savo valia esu atėjęs, bet jis yra mane siuntęs.

⁴³Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Ar ne todėl, kad negalite mano žodžių klausyti?

⁴⁴Jūsų tėvas — velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas.

⁴⁵O kadangi aš kalbu tiesą, tai jūs ir netikite manimi.

⁴⁶Kas iš jūsų gali įrodyti mane nusidėjus? Tad jeigu tiesą sakau, kodėl netikite manimi?

⁴⁷Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs dėl to neklausote, kad nesate iš Dievo“.

⁴⁸Žydai atsiliepė: „Argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas?!“

⁴⁹Jėzus jiems tarė: „Aš nesu velnio apsėstas. Aš tik gerbiu savo Tėvą, o jūs niekinate mane.

⁵⁰Aš neieškau sau garbės; yra ieškantysis ir teisiantysis.

⁵¹Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius“.

⁵²Žydai jam atkirto: „Dabar mes žinome, kad tu velnio apsėstas. Juk numirė Abraomas ir pranašai, o tu tvirtini: ‘Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius.’

⁵³Argi tu didesnis už mūsų tėvą Abraomą, kuris mirė? Pranašai irgi mirė. Kuo tu dediesi?“

⁵⁴Jėzus atsakė: „Jei aš save šlovinčiau, manoji šlovė būtų niekai. Bet yra mano Tėvas, kuris mane šlovina, kurį savo Dievu jūs vadinate.

⁵⁵Tik jūs jo nepažįstate, o aš jį pažįstu. Jei sakyčiausi jo nepažįstąs, būčiau lygus jums melagis. Bet aš jį pažįstu ir laikausi jo žodžio.

⁵⁶Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją Dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi“.

⁵⁷Tada žydai jam sakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų ir esi regėjęs Abraomą?“

⁵⁸Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“

⁵⁹Tuomet jie griebėsi akmenų, norėdami jį užmušti, bet Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos.