Read Lietuvos Biblijos draugija Romiečiams 1 Bible Online

Romiečiams 1 - Lietuvos Biblijos draugija bible

Romiečiams 1

¹Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktasis apaštalas, išskirtas [skelbti] Dievo Evangeliją,

²kurią Dievas buvo iš anksto pažadėjęs per savo pranašus šventuosiuose Raštuose.

³O ji kalba apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės,

⁴šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, — Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.

⁵Per jį esame gavę malonę ir apaštalo tarnystę, kad jo garbei skleistume tikėjimo klusnumą visose pagonių tautose,

⁶tarp kurių ir jūs esate pašaukti priklausyti Jėzui Kristui.

⁷Visiems Dievo mylimiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems tebūna malonė bei ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!

⁸Pirmiausia aš dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, nes visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą.

⁹Man gali paliudyti Dievas, kuriam tarnauju dvasia, skelbdamas jo Sūnaus Evangeliją, jog be paliovos jus miniu,

¹⁰visuomet savo maldose prašydamas, kad, Dievui leidus, man pavyktų kaip nors atkeliauti pas jus.

¹¹Trokštu jus pamatyti, kad galėčiau perduoti šiek tiek dvasinių dovanų jums sustiprinti,

¹²tai yra drauge pasiguosti bendru jūsų ir mano tikėjimu.

¹³Noriu, broliai, kad žinotumėte, jog ne kartą ketinau atvykti pas jus — deja, iki šiol vis pasitaikydavo kliūčių, — kad ir tarp jūsų turėčiau šiek tiek vaisių kaip ir kitose tautose.

¹⁴Juk aš skolingas graikams ir barbarams, išmintingiems ir neišmanantiems.

¹⁵Štai kodėl mano širdį traukia ir jums Romoje skelbti Evangeliją.

¹⁶Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui.

¹⁷Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: Teisusis gyvens tikėjimu.

¹⁸Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu.

¹⁹Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai atskleidė.

²⁰Jo neregimosios ypatybės — jo amžinoji galybė ir dievystė — nuo pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie nepateisinami.

²¹Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo.

²²Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili

²³ir išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus.

²⁴Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam netyrumui, kad jie patys teršė savo kūnus.

²⁵Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius. Amen!

²⁶Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai.

²⁷Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir už iškrypimą jiems patiems būdavo vertai atlyginama.

²⁸Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nedera.

²⁹Todėl jie pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų.

³⁰Jie — šmeižikai, Dievo nekentėjai, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų,

³¹neprotingi, neištikimi, be meilės, negailestingi.

³²Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius.