Read Lietuvos Biblijos draugija DC Jobo 1 Bible Online

Jobo 1 - Lietuvos Biblijos draugija DC bible

Jobo 1

¹Kadaise Uco šalyje gyveno žmogus, vardu Jobas. Tas žmogus buvo be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta.

²Jam buvo gimę septyni sūnūs ir trys dukterys.

³Jis turėjo septynis tūkstančius avių, tris tūkstančius kupranugarių, penkis šimtus jungų jaučių, penkis šimtus asilių ir labai didelę samdytą šeimyną. Tas žmogus buvo labiau pasiturintis negu bet kas kitas Rytuose.

⁴Jo sūnūs buvo pratę kelti vaišes vieni pas kitus iš eilės ir kviestis savo tris seseris valgyti ir gerti kartu su jais.

⁵Pasibaigus vienam vaišių dienų ratui, Jobas susikviesdavo juos pas save ir pašventindavo, atsikėlęs anksti rytą ir atnašaudamas deginamąją auką už kiekvieną skyrium. Mat Jobas sakydavo sau: „Galbūt mano vaikai nusidėjo ir piktžodžiavo Dievui savo širdyje“. Taip Jobas elgdavosi visuomet.

⁶Tą dieną, kai dangiškosios būtybės suėjo tarnauti VIEŠPATIES akivaizdoje, su jais kartu atėjo ir šėtonas.

⁷VIEŠPATS klausė šėtoną: „Kur buvai?“ „Klajojau po žemę, — atsakė VIEŠPAČIUI šėtonas, — ėjau joje sargybą[1]“.

⁸VIEŠPATS tarė šėtonui: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Kito tokio kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta“. —

⁹„Argi veltui Jobas bijo Dievo, — atsakė šėtonas VIEŠPAČIUI. —

¹⁰Argi neapjuosei iš visų pusių tvora jo paties, jo namų ir visko, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijų padaugėjo žemėje.

¹¹Bet ištiesk ranką, paliesk visa, ką jis turi, ir esu tikras, jis iškeiks tave į akis“.

¹²VIEŠPATS tarė šėtonui: „Štai visa, ką jis turi, — tavo rankose. Tik prieš jį patį rankos nepakelk!“ Tada šėtonas pasišalino iš VIEŠPATIES akivaizdos.

¹³Vieną dieną, kai jo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose,

¹⁴atbėgo pas Jobą pasiuntinys. „Jaučiai arė, o asilės ganėsi šalia jų ganykloje, — tarė jis. —

¹⁵Šebiečiai užpuolė ir pagrobė juos. Tarnus iškapojo kalaviju. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti“.

¹⁶Dar nebaigus tam kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys. „Dievo ugnis, — tarė jis, — krito iš dangaus, sudegino ir avis, ir piemenis, paversdama juos pelenais. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti“.

¹⁷Dar tam nebaigus kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys. „Chaldėjai, — tarė jis, — trys būriai, užpuolė ir pagrobė kupranugarius. Tarnus išžudė kalaviju. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti“.

¹⁸Dar tam nebaigus kalbėti, atskubėjo kitas pasiuntinys ir pranešė: „Tavo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose, — tarė jis, —

¹⁹ir štai atūžė iš dykumos baisi vėtra ir sugniuždė visas keturias namų kertes. Namai griuvo ant jaunųjų žmonių. Jie visi žuvo. Tik aš vienas pabėgau tau pranešti“.

²⁰Tada Jobas atsistojo, persiplėšė drabužius ir nusiskuto galvą. Puolęs kniūbsčias,

²¹jis tarė: „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas sugrįšiu ten[2]; VIEŠPATS davė, VIEŠPATS ir atėmė! Tebūna pašlovintas VIEŠPATIES vardas!“

²²Nepaisydamas visko, Jobas nei nusidėjo, nei priekaištavo Dievui.