Read Lietuvos Biblijos draugija DC Psalmynas 78 Bible Online

Psalmynas 78 - Lietuvos Biblijos draugija DC bible

Psalmynas 78

¹Asafo maskilas[33]. Klausykis, mano tauta, mano Įstatymo; klausykis ausis ištempusi žodžių iš mano lūpų.

²Atversiu burną prasmingais pavyzdžiais, ir atskleisiu senųjų amžių paslaptis,

³dalykus, kuriuos girdėjome ir žinojome, apie kuriuos mums pasakojo mūsų tėvai.

⁴Neslėpsime jų nuo savo vaikų, bet pasakosime būsimajai kartai apie VIEŠPATIES galybę ir jo šlovingus darbus bei padarytus stebuklus.

⁵Jis davė įstatus Izraeliui, Įstatymą — Jokūbo palikuonims, įsakydamas mūsų protėviams mokyti savo vaikus,

⁶kad jį pažintų būsimoji karta, jų vaikai, kurie dar gims, kad ir šie iš eilės pasakotų savo vaikams,

⁷idant ir jie remtų savo viltį Dievu, neužmirštų Dievo darbų, bet laikytųsi jo įsakymų

⁸ir netaptų, kokie buvo jų protėviai — užgaidi ir maištinga karta, karta, kurios širdis išgverusi, o dvasia neištikima Dievui.

⁹Efraimo sūnūs, ginkluoti lankais ir strėlėmis, pabėgo iš mūšio.

¹⁰Jie nesilaikė Dievo Sandoros ir atsisakė gyventi pagal jo Įstatymą.

¹¹Jie užmiršo, ką jis buvo padaręs, jiems apreikštus nuostabius darbus.

¹²Jų protėvių akyse Dievas darė stebuklus Egipto žemėje, Coano lygumoje.

¹³Jis padarė taką per jūrą ir vedė juos, sutelkęs tako vandenis tarsi į pylimą.

¹⁴Dieną vedė juos debesimi, o kiekvieną naktį — ugnies šviesa.

¹⁵Jis perskėlė uolą dykumoje ir davė jiems apsčiai vandens tarsi iš bedugnės.

¹⁶Jis paliepė upeliams trykšti iš uolos ir leido lietis vandeniui srautais.

¹⁷Bet jie nesiliovė daryti nuodėmes Dievui ir kelti maištą tyruose prieš Aukščiausiąjį.

¹⁸Jie tyčia ėmė gundyti Dievą, įnoringai reikalaudami maisto.

¹⁹Jie burnojo prieš Dievą, sakydami: „Argi galės Dievas padengti mums stalą dykumoje?

²⁰Tiesa, jis taip sudavė į uolą, kad ištryško vanduo ir tekėjo srautais. Bet argi jis galės parūpinti mums ir duonos bei duoti savo tautai mėsos?“

²¹Tai girdėdamas, VIEŠPATS įpyko; suliepsnojo ugnis prieš Jokūbą, pakilo pyktis ant Izraelio,

²²nes jie netikėjo Dievu nei pasitikėjo jo gelbstinčia galybe.

²³Vis dėlto jis įsakė aukštoms padangėms ir atidarė dangaus duris,

²⁴lijo ant jų valgoma mana ir davė jiems grūdų iš dangaus.

²⁵Mirtingieji valgė dangiškųjų būtybių duoną, Dievas davė jiems maisto iki soties.

²⁶Jis pabudino padangėse rytį, savo galybe išjudino pietį;

²⁷jis bėrė ant jų mėsą lyg dulkes, sparnuočius — lyg pamario smėlio grūdelius;

²⁸jis nutupdė juos jų stovykloje, visur aplink palapines.

²⁹Žmonės valgė ir sotinosi, nes Dievas davė jiems, ko jie įnoringai troško.

³⁰Bet jiems dar nespėjus savo įnorių patenkinti, jiems dar tebevalgant, —

³¹pakilo Dievo pyktis ant jų. Jis užmušė jų stipruolius, išguldė rinktinius Izraelio vyrus.

³²Ir visa tai matydami žmonės darė nuodėmes; nors ir tiek stebuklų Dievas buvo padaręs, jie nepasitikėjo.

³³Užtat jis patvarkė, kad jų dienos pradingtų lyg rūkas, ir jų gyvenimo metai pasibaigtų staigia žūtimi.

³⁴Tik kai Dievas juos nubausdavo, jie ieškodavo pas jį užuovėjos, atgailaudavo ir nuoširdžiai ieškodavo Dievo

³⁵atmindami, kad Dievas jų Uola, kad Dievas Aukščiausiasis — jų atpirkėjas.

³⁶Bet jie apgaudinėjo jį savo lūpomis ir melavo savo liežuviu.

³⁷Jų širdis nebuvo jam ištikima, jie nepasitikėjo jo Sandora.

³⁸Bet Dievas iš savo gailestingumo atleisdavo kaltę ir jų nesunaikindavo; dažnai jis sutramdydavo savo pyktį ir viso savo įniršio neišliedavo.

³⁹Jis atmindavo, kad jie tik trapūs žmonės, lyg praeinantis vėjo dvelktelėjimas.

⁴⁰Kiek daug kartų jie maištavo prieš jį tyruose ir liūdino jį dykumoje!

⁴¹Jie vis gundė ir gundė Dievą, Izraelio Šventajam skaudino širdį.

⁴²Jie užmiršo jo didžią galybę ir tą dieną, kurią jis atpirko juos nuo engėjo,

⁴³kai parodė savo ženklus Egipte ir nuostabius darbus Coano lygumoje.

⁴⁴Jis pavertė krauju jų upes bei tekantį vandenį, ir egiptiečiai nebeturėjo ko atsigerti.

⁴⁵Jis ištiko juos spiečiais musių, kurios juos kamavo, ir varlėmis, kurios nuniokojo kraštą.

⁴⁶Jis atidavė jų pasėlius vikšrams, o jų triūso derlių — skėriams.

⁴⁷Jis sunaikino jų vynmedžius ledų kruša, o jų sikomoro medžius — šalna.

⁴⁸Jis atidavė jų galvijus ledų krušai, o jų kaimenes — žaibams.

⁴⁹Jis ištiko juos savo degančiu įniršiu, pykčiu, apmaudu ir nelaime — žūties nešėjų būriu.

⁵⁰Jis netramdė savo įniršio, negelbėjo jų nuo mirties, bet atidavė marui.

⁵¹Jis išguldė visus Egipto pirmagimius, Chamo palapinių vyrijos pirmienas.

⁵²Tada išvedė savo tautą lyg avis, vedė juos per dykumą tarsi kaimenę.

⁵³Jis vedė juos saugiai, jiems nebuvo ko bijoti, nes jų priešus paskandino jūra.

⁵⁴Jis atvedė juos į savo šventąją žemę, prie kalno, kurį jo dešinė buvo įsigijusi.

⁵⁵Jiems įžengiant, jis išvarė tautas, o jų palapinėse įkurdino Izraelio gimines ir padalijo kraštą Izraelio giminėms, skirdamas joms dalį matavimo virve.

⁵⁶Bet jie maištavo ir gundė Dievą Aukščiausiąjį, nesilaikydami jo įsakų.

⁵⁷Jie atsimetė ir buvo neištikimi kaip ir jų protėviai, sukniubo lyg nepatikimas lankas.

⁵⁸Jie pykdė Dievą savo aukštumų alkais, žadino jo pavyduliavimą savo stabais.

⁵⁹Dievas pamatė ir įniršo; jis visiškai atmetė Izraelį.

⁶⁰Jis paliko savo Padangtę Šilojyje — Namus, kuriuose buvo gyvenęs tarp žmonių.

⁶¹Jis leido savo galybei[34] eiti į nelaisvę, savo garbei patekti į priešo rankas.

⁶²Jis atidavė savo tautą kalavijui, jis įpyko ant savo paveldo.

⁶³Ugnis surijo jų jaunuolius, o merginos neturėjo už ko tekėti.

⁶⁴Kunigai krito nuo kalavijo, o jų našlės negiedojo raudų.

⁶⁵Tada Viešpats pabudo kaip iš miego, tarsi vyno išjudintas galiūnas.

⁶⁶Jis privertė savo priešus bėgti ir ilgam užtraukė jiems pralaimėjimo gėdą.

⁶⁷Juozapo palapinę jis atmetė, Efraimo giminės neišsirinko,

⁶⁸bet pasirinko Judo giminę, Siono kalną, kurį labai myli.

⁶⁹Jis pastatė savo šventovę lyg namus danguje, įtvirtino ją lyg pačią žemę, amžinai tvirtą.

⁷⁰Išsirinko Dovydą, savo tarną, ir pasiėmė jį nuo avių.

⁷¹Atsivedė Dovydą nuo žindenių avių, kad ganytų jo tautą Jokūbą, jo paveldą Izraelį.

⁷²Jis ganė juos dora širdimi ir vedė įgudusia ranka.