Read Lietuvos Biblijos draugija DC Išminties 17 Bible Online

Išminties 17 - Lietuvos Biblijos draugija DC bible

Išminties 17

¹Dideli ir neperprantami tavo nuosprendžiai, todėl neimlios sielos ir pasiklydo.

²Nedori žmonės manė galėsią pavergti šventąją tautą, patys būdami tamsos supančioti bei ilgos nakties įkalinti, ir tūnojo užsidarę savo pastogėje, amžinosios Apvaizdos nuvyti.

³Manydami, kad jų slaptos nuodėmės uždengtos tamsia užmaršties danga, jie buvo išsklaidyti, siaubo apimti ir šmėklų apstulbinti.

⁴Net slapti namų užkaboriai, į kuriuos jie buvo subėgę, negalėjo apginti nuo baimės, nes visur griaudė baisus triukšmas ir rodėsi tylūs niūrių veidų vaiduokliai.

⁵Galingiausia ugnis neįstengė apšviesti nei ryškus žvaigždžių spindesys nepajėgė nutvieksti tos klaikios nakties.

⁶Vienintelė šviesa jiems buvo didžiulės savaiminės liepsnos, baisios pažiūrėti. Reginiui išnykus, jiems, klaiko apimtiems, matyti daiktai atrodė dar baisesni.

⁷Būrimo apgaulės pasirodė neveiksmingos, ir iš jų pagyrūniškos išminties buvo pasityčiota.

⁸Tie, kurie žadėjo iš sergančios sielos išvaryti baimę ir sąmyšį, patys sirgo juokingu išgąsčiu.

⁹Jokia baisenybė jų negąsdino, tačiau išgąsdinti sėlinančių žvėrių ir šnypščiančių roplių, jie mirė drebėdami iš baimės, nenorėdami nė pažvelgti į orą, kurio niekur išvengti neįmanoma.

¹⁰Nedorumas būna bailus, savo paties liudijimo pasmerktas, ir dėl iškankintos sąžinės visada padidina nelaimes.

¹¹Juk baimė iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip atsisakymas priimti proto teikiamą pagalbą,

¹²o vidinio tuštumo užgožta viltis linkusi užsimerkti prieš tai, kas kelia kančią.

¹³Bet tą naktį, iš tikrųjų bejėgę ir užklupusią iš bejėgio mirusiųjų pasaulio gelmių, visi jie miegojo tuo pačiu miegu,

¹⁴kartais varginami baisių šmėklų, o kartais sukaustyti sielos alpėjimo, nes juos užklupo ūmi ir nelaukta baimė.

¹⁵Kas tik ten bebuvo, įpuolė į tą kalėjimą be grotų ir buvo įkalintas.

¹⁶Ir artojas, ir piemuo, ir dykumoje triūsiantis darbininkas — visi buvo užklupti ir laukė neišvengiamo likimo,

¹⁷nes juos visus siejo viena tamsos grandinė. Ar tai buvo švilpiantis vėjas, ar skambi paukščių giesmė tankiose šakose, ar smarkiai tekančio vandens kriokimas, ar uolų griūties baisus bildesys,

¹⁸ar nematomos šokinėjančių gyvulių lenktynės, ar plėšriųjų žvėrių riaumojimas, ar aidas, grįžtantis kalnų dauboje, — visa tai juos kaustė baime,

¹⁹nes visas pasaulis švytėjo dienos šviesa ir darbavosi nekliudomas,

²⁰tik anie žmonės buvo užkloti tamsios nakties, atvaizdo tamsybės, kuri turėjo juos užklupti. Bet dar tamsesni negu tamsybė jie buvo patys sau.