Read Lietuvos Biblijos draugija DC Išminties 19 Bible Online

Išminties 19 - Lietuvos Biblijos draugija DC bible

Išminties 19

¹Bet negailestingas pyktis lydėjo nedorėlius iki galo, nes Dievas iš anksto žinojo, ką jie toliau darys:

²patys leidę tavo tautai išeiti ir skubiai išvarę, jie pakeis savo mintį ir vysis.

³Juk dar tebegedėdami ir teberaudodami prie mirusiųjų kapų, jie sumąstė kitą kvailą mintį ir vijosi kaip bėglius tuos, kuriuos buvo maldavę ir privertę išeiti.

⁴Tikrai pelnytas likimas vedė juos prie tokio galo ir padarė, jog jie užmiršo, kas buvo įvykę, idant nauja bausme papildytų, ko dar trūko jų kančioms,

⁵ir tavo tauta atliktų nuostabią kelionę, o anie rastų nepaprastą mirtį.

⁶Juk visa kūrinijos prigimtis buvo iš naujo sukurta vykdyti tavo įsakams, kad tavo vaikai būtų apsaugoti nuo pavojų.

⁷Buvo matyti debesis, dengiantis stovyklą, ir sausa žemė, kylanti ten, kur pirma tyvuliavo vanduo, kelias be kliūčių vietoj Raudonosios jūros ir žolėta lyguma vietoj nuožmios bangų mūšos,

⁸ir per ją perėjo visa tauta, tavo rankos globojama, stebėdamasi nuostabiais stebuklais.

⁹Jie laigė kaip arkliai ganykloje ir šokinėjo kaip ėriukai, šlovindami tave, Viešpatie, savo Išgelbėtoją.

¹⁰Jie dar atminė savo išgyvenimus svetimoje šalyje, kai žemė vietoj galvijų knibždėjo uodais ir upėje vietoj žuvų kirbėjo daugybė varlių.

¹¹Vėliau jie matė ir naują paukščių rūšį, kai geismo verčiami reikalavo skanėstų,

¹²nes jiems patenkinti putpelės atskrido iš jūros.

¹³Bet bausmės neužklupo nusidėjėlių be įspėjimo ženklų, duotų baisia perkūnija. Jie teisingai kentėjo už savo nedorus darbus, nes iš tikrųjų svetimšaliams buvo parodę didelę neapykantą.

¹⁴Juk anie[13] buvo atsisakę priimti pas juos atvykusius svetimšalius, o šie[14] — vergais pavertę svečius, kurie buvo jų geradariai.

¹⁵Ir to negana! Žinoma, ir anuos ištiks galutinė bausmė, nes jie svetimšalius buvo nedraugiškai priėmę,

¹⁶bet šie svečius, iškilmingai priimtus ir jau turinčius lygias teises, vėliau nuožmiu lažu engė.

¹⁷Todėl ir buvo apakinti, kaip anie prie teisiojo vyro durų, kai didžiulės tamsos apsupti grabinėjosi, norėdami rasti duris.

¹⁸Pradmenys keitėsi vietomis, kaip skambinant arfa gaidos keičia ritmą, išlaikydamos savo garsą. Tai galima suvokti tik žvelgiant į tai, kas įvyko.

¹⁹Juk žemės būtybės buvo paverstos vandens būtybėmis[15], o plaukiojančios[16] išlipo į krantą.

²⁰Ugnis išlaikė savo jėgą net vandenyje, o vanduo pamiršo savo gesinančią prigimtį.

²¹Tuo tarpu liepsnos nepajėgė nei sudeginti jose vaikščiojančių trapių gyvūnų, nei ištirpdyti panašaus į ledą ir lengvai ištirpdomo maisto iš dangaus.

²²Visais būdais, Viešpatie, tu išaukštinai bei pagerbei savo tautą, visada ir visur jai padėdamas!