Read Lietuvos Biblijos draugija DC Siracido 24 Bible Online

Siracido 24 - Lietuvos Biblijos draugija DC bible

Siracido 24

¹Išminties šlovės giesmė Išmintis pati gieda savo šlovės giesmę ir didžiuojasi savimi savo tautoje.

²Aukščiausiojo bendrijoje ji atveria lūpas ir didžiuojasi jo Galybių Artume:

³„Išėjau iš Aukščiausiojo lūpų ir tarsi migla apdengiau žemę.

⁴Gyvenau dangaus aukštybėse, o mano sostas buvo debesies stulpe.

⁵Apėjau dangaus skliautą pati viena ir išvaikščiojau bedugnės gelmes.

⁶Valdžiau jūros bangas ir visą žemę, visas tautas ir gentis.

⁷Visur ieškojau poilsio vietos, kurioje turėčiau gyventi.

⁸Tada Visatos Kūrėjas davė man įsakymą, ir mano Kūrėjas parinko vietą mano padangtei, tardamas: ‘Jokūbe turi statytis buveinę, Izraelyje turi turėti savo paveldą’.

⁹Pradžioje, prieš visus amžius, jis mane sukūrė, ir per visus amžius aš nenustosiu būti.

¹⁰Šventojoje Padangtėje jam tarnavau, o paskui Sione užėmiau savo vietą.

¹¹Taip mieste, kurį myli, jis man davė poilsio vietą; Jeruzalėje mano valda.

¹²Įleidau šaknis garbingoje tautoje; Viešpaties dalyje mano paveldas.

¹³Išaugau lyg kedras Libane, lyg kiparisas ant Hermono kalno.

¹⁴Išaugau lyg palmė En Gedyje, lyg oleandrų krūmai Jeriche; lyg dailus alyvmedis lygumoje ir lyg platanas prie vandens aš išaugau.

¹⁵Kvepėjau lyg cinamonas ar sotvaras ir skleidžiau malonų kvapą lyg geriausia mira, lyg galbanas, onychai ir mastikmedžio derva, lyg smilkalai Padangtėje.

¹⁶Skleidžiau savo šakas kaip terpentinmedis; tokios garbingos ir dailios mano šakos.

¹⁷Kraunu dailius pumpurus kaip vynmedis, ir mano žiedai neša garbingų ir gausių vaisių.

¹⁸Gimdau kilnią meilę, pagarbą ir šventą viltį; būdama amžina, esu dovanota visiems savo vaikams, kurie jo išrinkti[22].

¹⁹Ateikite pas mane visi, kurie manęs trokštate, valgykite iki soties mano vaisių.

²⁰Atminti mane yra saldžiau už medų, geriau turėti mane, negu medaus korį.

²¹Kas mane valgo, tas dar labiau manęs alksta, kas mane geria, tas dar labiau manęs trokšta.

²²Kas manęs klauso, tas niekais nenueis, kas elgiasi, kaip aš liepiu, tas niekad nenusidės“. Išmintis ir Dievo žodis

²³Visa tai — Dievo Aukščiausiojo Sandoros knyga, Įstatymas, kurį mums Mozė įsakė kaip paveldą Jokūbo bendrijai.

²⁴Nepavark stengdamasis Viešpaties padedamas, būk arti jo, kad jis tave pastiprintų. Tik Visagalis Viešpats yra Dievas, be jo nėra kito Gelbėtojo[23].

²⁵[Įstatymas] sklidinas išminties kaip Pišonas ir kaip Tigras pirmųjų vaisių metu.

²⁶Jis išsilieja supratimu kaip Eufratas ir kaip Jordanas per pjūtį.

²⁷Jis patvinsta žinojimu kaip Nilas ir kaip Gihonas vynuogių rinkimo metą.

²⁸Pirmasis žmogus išminties niekada gerai nepažino, nepasiseks nė paskutiniajam jos suprasti.

²⁹Gilesnės už jūrą jos mintys, o jos patarimai gilesni už didžiąją bedugnę.

³⁰Kaip upelis iš jos srovės, plukdantis vandenį į sodą,

³¹tariau sau: „Palaistysiu savo sodą ir sudrėkinsiu savo gėlių lysves“. Nuostabu, kad mano upelis tapo upe, o mano srovė — jūra.

³²Vėl siųsiu savo pamokymą kaip ryto aušrą ir skleisiu jo šviesą toli.

³³Vėl išliesiu mokymą kaip pranašystę ir paliksiu jį ateinančioms kartoms.

³⁴Žiūrėkite, aš netriūsiau vien sau, bet visiems, kurie ieško išminties.