Read Lietuvos Biblijos draugija DC Siracido 50 Bible Online

Siracido 50 - Lietuvos Biblijos draugija DC bible

Siracido 50

¹Vyriausiasis kunigas Simonas Didis tarp savo brolių ir tikra savo tautos šlovė buvo kunigas Simonas, Johanano sūnus; jam gyvenant buvo atnaujinti Dievo Namai, ir jo dienomis sutvirtinta šventovė.

²Jis padėjo pamatus aukštai dvigubai sienai, aukštai atraminei šventyklos aptvaro sienai.

³Jo dienomis iškasta vandens talpykla — tvenkinys didumo sulig jūra.

⁴Jis pasirūpino, kaip apsaugoti savo žmones nuo plėšikų ir įtvirtino savo miestą prieš apgulą.

⁵Koks jis buvo didingas, kai pažvelgdavo iš Padangtės, kai išeidavo šiapus Namų uždangos!

⁶Lyg aušrinė tarp debesų, lyg mėnulio pilnatis per iškilmes,

⁷lyg saulė, spindinti ant Aukščiausiojo šventovės, lyg vaivorykštė, sutviskanti padangių debesyse,

⁸lyg rožės pirmienų dienomis, lyg lelijos prie tekančio šaltinio, lyg Libano žaluma vasarą,

⁹lyg ugnis ir smilkalai smilkytuve, lyg kalstyto aukso indas, nusagstytas visokiais brangakmeniais,

¹⁰lyg vešlus alyvmedis, pilnas vaisių, ir lyg kiparisas, iškilęs virš debesų!

¹¹Dėvėdamas garbingą apdarą ir vilkėdamas didingus drabužius, pakilęs prie šventojo aukuro, jis suteikdavo didingumo šventovės kiemui.

¹²Imdamas atnašų dalis iš kunigų rankų, stovėdamas prie aukuro žaizdro, apsuptas brolių kunigų lyg vainiko, jis būdavo tarsi jaunas Libano kedras tarp palmių kamienų.

¹³Visi Aarono sūnūs didingai laikydavo rankose Viešpaties atnašą prieš visą Izraelio bendriją.

¹⁴Atlikęs tarnybą prie aukurų ir sutvarkęs aukos žaizdrą Aukščiausiajam Visagaliui,

¹⁵jis ištiesdavo ranką paimti taurę ir atnašaudavo liejamąsias atnašas — vynuogių kraują. Jis išliedavo jį prie aukuro papėdės kaip malonaus kvapo atnašą Aukščiausiajam, Visatos Karaliui.

¹⁶Tada Aarono sūnūs sušukdavo ir pūsdavo kaldinto metalo trimitus, kad prieš Aukščiausiąjį galingai nuskambėtų šauksmai kaip priminimas.

¹⁷Tada visi žmonės kartu skubiai puldavo kniūbsti, garbindami savo Viešpatį, Visagalį, Aukščiausiąjį.

¹⁸Tada giesmininkai užtraukdavo šlovės giesmes, ir virš minios aidėdavo malonios šlovės melodijos.

¹⁹O visi Viešpaties Aukščiausiojo žmonės džiūgaudavo, melsdamiesi Gailestingajam, kol vyriausiasis kunigas atlikdavo tarnybą prie aukuro, atnašaudamas Dievui skirtąją auką.

²⁰Tada Simonas, nulipęs žemyn, ištiesdavo rankas virš visos izraelitų bendrijos, norėdamas ištarti savo lūpomis Viešpaties palaiminimą ir pašlovindamas jo vardą.

²¹Tada žmonės antrą kartą puldavo kniūbsti priimti palaiminimo iš Aukščiausiojo.

²²Tad dabar garbinkite visų Dievą, kuris daro nuostabius darbus žemėje, taurina mus nuo pat motinos įsčių ir elgiasi su mumis gailestingai.

²³Tesuteikia jis mums širdies linksmumo, ir tebūna ramybė mūsų dienomis Izraelyje kaip senovėje.

²⁴Tepasilieka jo gerumas nuolatos su mumis, ir teišgelbsti jis mus mūsų dienomis! Pabaiga

²⁵Dviejų tautų nemėgstu visa gyvastimi, o trečioji net nėra tauta:

²⁶gyvenančių Seyre, filistinų ir Sicheme įsikūrusių kvailųjų žmonių.

²⁷Išminties ir supratimo pamokas šioje knygoje parašiau aš, Jėzus, Siracho sūnaus Eleazaro sūnus iš Jeruzalės[34], išliedamas savo širdies išmintį.

²⁸Laimingas, kuris jas mąsto, išmintingas, kuris paims jas į širdį!

²⁹Juk kas jas vykdys, tas viskam turės jėgų, nes pagarbi Viešpaties baimė yra jų takas.