Read Lietuvos Biblijos draugija DC Izaijo 41 Bible Online

Izaijo 41 - Lietuvos Biblijos draugija DC bible

Izaijo 41

¹Tylėkite, tolimosios salos, mano akivaizdoje! Laukite mano žodžių, tautos! Teateina ir tepareiškia jos savo skundą; drauge rinkimės į teismą.

²Kas išjudino iš Rytų kovotoją[35] už teisumą ir pašaukė jį būti savo tarnu? Jis atiduoda jam tautas ir sutrypia jų karalius. Savo kalaviju jis paverčia juos dulkėmis, savo lanku — vėjo nešamais pelais.

³Jis vejasi juos ir pralenkia nepažeistas, vos kelią kojomis siekdamas.

⁴Kas tai nuveikė ir padarė? Kas pašaukė kartas nuo pat pradžios? Tai aš, VIEŠPATS, kuris esu pirmas ir su paskutine jų toks būsiu.

⁵Išvydo jį tolimosios salos, ir apėmė jas baimė, dreba žemės pakraščiai: artėja, jau čia pat!

⁶Kiekvienas jų padeda kitiems, kiekvienas drąsina savo bičiulį.

⁷Meistras skatina auksakalį, svidintojas — kalvį prie priekalo. „Nuliedinta gerai“, — sako jis ir sutvirtina kniedėmis, kad nesvyruotų į šalis.

⁸O tave, mano tarne Izraeli, Jokūbai, mano išsirinktasis, mano bičiulio Abraomo palikuoni,

⁹iš žemės pakraščių aš pasiėmiau, iš tolimiausių užkampių pasišaukiau. Aš tau tariau: „Tu mano tarnas; išsirinkau tave ir neatmesiu!“

¹⁰Nebijok, nes aš su tavimi, nebūgštauk, nes aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine.

¹¹Nešlovę ir gėdą užsitrauks visi, kas niršta ant tavęs. Taps nieku ir eis prapultin visi, kas kovoja su tavimi.

¹²Ieškosi, tačiau neberasi tų, kurie vaidijosi su tavimi. Galą gaus ir nieku taps, kas kėlė karą prieš tave,

¹³nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, laikau tavo dešinę. Aš — tas, kuris tau sako: „Nebijok, aš tau padėsiu!“

¹⁴Nebijok, kirmine Jokūbai, kirminėli Izraeli! „Aš tau padėsiu!“ — tai VIEŠPATIES žodis. Tavo atpirkėjas — Izraelio Šventasis.

¹⁵Tu būsi mano kuliamasis velenas, aštrus, su nauju volu ir daugeliu dantų; tu kulsi kalnus ir triuškinsi juos, kalvas paversi pelais.

¹⁶Kai vėtysi, vėjas juos nuneš, audra juos išblaškys. O tu džiaugsiesi VIEŠPAČIU, šlovinsi Izraelio Šventąjį.

¹⁷Užguitieji ir vargšai ieško vandens, o jo nėra, ir liežuvis jiems džiūsta nuo troškulio. Aš, VIEŠPATS, juos išgirsiu, aš, Izraelio Dievas, jų neapleisiu.

¹⁸Ant plikų kalvų atversiu upes ir slėniuose šaltinius. Dykumą paversiu tvenkiniais, išdžiūvusią žemę — vandens versmėmis.

¹⁹Prisodinsiu dykumoje kedrų, akacijų, mirtų ir alyvmedžių. Tyrlaukiuose auginsiu kiparisus drauge su guobomis ir pušimis,

²⁰kad žmonės matytų ir žinotų, stebėtų ir suprastų, jog visa tai padarė ranka VIEŠPATIES, jog tai sukūrė Izraelio Šventasis.

²¹„Pateikite savo bylą, — sako VIEŠPATS, — dėstykite savo įrodymus“, — sako Jokūbo Karalius.

²²Teprieina ir tepranašauja jie mums, kas įvyks! Pasakykite, kas įvyko žiloje senovėje, kad įsidėmėtume ir suvoktume, kuo tai baigsis, arba apreikškite, kas dar turi įvykti!

²³Pranašaukite, kas bus ateityje, kad žinotume, jog esate dievai! Padarykite ką nors, gera ar pikta, kad būtume nustebinti ir įbauginti.

²⁴Kodėl ne! Jūs esate niekis ir jūsų darbai — niekai! Kas jus pasirenka, tas renkasi pasibjaurėjimą.

²⁵Išjudinau jį[36] iš šiaurės, ir jis ateina; iš krašto, kur teka saulė, pašaukiau jį vardu. Galiūnus jis sutryps it molį, kaip puodžius minko šlyną.

²⁶Kas iš anksto tai paskelbė, kad žinotume? Prieš laiką, kad galėtume sakyti: „Tai tiesa!“? Niekas to neapskelbė, niekas neapgarsino, niekas negirdėjo jūsų žodžių.

²⁷Įvykiai, kadaise pranašauti Sionui, štai štai jau vyksta! Ir aš siunčiu Jeruzalei šauklį su džiugia naujiena.

²⁸Žvalgausi, tačiau nėra nė vieno, nėra tarp jų kam duoti patarimą, kad galėtų atsakyti, kai klausiu.

²⁹Visi jie — niekas, niekas jų darbai; jų stabai — tuščias vėjas!