Read Lietuvos Biblijos draugija DC Izaijo 59 Bible Online

Izaijo 59 - Lietuvos Biblijos draugija DC bible

Izaijo 59

¹VIEŠPATIES ranka nėra sutrumpėjusi, kad negalėtų gelbėti, nei jo ausis apkurtusi, kad neišgirstų.

²Bet jūsų kaltės atskyrė jus nuo jūsų Dievo, jūsų nuodėmės uždengė jo veidą, ir jis nebegirdi jūsų.

³Juk jūsų rankos suteptos krauju, jūsų pirštai — kalte. Jūsų lūpos kalba melagystes, jūsų liežuvis šnabžda apgaulę.

⁴Nėra, kas keltų balsą už teisų reikalą, nėra, kas teisingai gintųsi teisme. Visi remiasi niekybėmis ir meluoja, vaikšto negandomis nėšti ir gimdo vargą.

⁵Jie peri gyvačių kiaušinius ir audžia voratinklius. Kas valgo jų kiaušinius, tas mirs, o iš sudaužyto kiaušinio iššliauš angis.

⁶Jų voratinkliai netinka drabužiams, savo audiniais jie neapsiklos. Jų darbai — nedori darbai; iš jų rankų ateina smurto darbai.

⁷Paskui blogį jie bėga tekini, greiti pralieti nekaltą kraują. Jų mintys — nedoros mintys, jų vieškeliuose — nuniokojimas ir griuvėsiai.

⁸Ramybės kelio jie nepažino, teisingumo nėra jų takuose. Jie pasidarė sau kreivas vėžes; kas jomis eina, tas ramybės nepažįsta.

⁹Todėl taip toli nuo mūsų teisingumas, nepasiekia mūsų teisumas. Laukiame šviesos, bet tamsu; laukiame aiškumo, bet vaikštome patamsyje!

¹⁰Kaip akli palei sieną einame apgraibomis, kaip žmonės be akių, dvejodami dėl kelio. Pargriūvame vidudienį, lyg būtų prieblanda, gyvename tamsybėse kaip numirėliai.

¹¹Visi mes urzgiame lyg meškos, vaitojame lyg burkuojantys balandžiai; tikimės teisingumo, bet jo čia nėra, laukiame išganymo, bet jis toli nuo mūsų.

¹²Mūsų nusižengimai jau nebesuskaičiuojami, ir mūsų nuodėmės liudija prieš mus; mūsų nusižengimai su mumis ir mes žinome savo kaltes:

¹³maištas, neištikimybė VIEŠPAČIUI, atsimetimas nuo savo Dievo, kalbos apie išdavystę ir sukilimą, širdyje gimusių melagysčių skleidimas.

¹⁴Teisingumas paneigtas, teisumas laikosi atokiai, nes teisybė klumpa gatvėje, o dorumui uždrausta įeiti.

¹⁵Teisybės nėra: kas vengia blogai elgtis, tas apiplėšiamas. VIEŠPATS matė ir jam nepatiko, kad nebėra teisingumo.

¹⁶Jis matė, kad nebuvo kam pagelbėti, baisėjosi, kad niekas nesikišo. Tada jam padėjo jo paties ranka, jį parėmė jo paties teisumas.

¹⁷Teisumu jis apsivilko kaip šarvais, išganymo šalmą užsidėjo ant galvos. Rūstybės drabužiai — jo apdaras, o pykčio užsidegimu jis apsigaubė kaip skraiste.

¹⁸Kiekvienam pagal darbus jis atlygins: pykčiu — varžovams, atpildu — priešams. Salas pasieks jo atpildas!

¹⁹Vakaruose bus bijoma VIEŠPATIES vardo, rytuose — jo šlovės, nes jis ateis kaip upės sraunuma, genama VIEŠPATIES vėjo.

²⁰Į Sioną jis ateis kaip atpirkėjas „pas tuos Jokūbo vaikus, kurie nusigręžė nuo nuodėmės“, — tai VIEŠPATIES žodis.

²¹„Tai Sandora, kurią aš sudariau su jais, — sako VIEŠPATS. — Mano dvasia, esanti virš tavęs, nuo tavęs nepasitrauks, ir mano žodžiai, įdėti tau į lūpas, liks tavo lūpose, tavo vaikų lūpose ir tavo palikuonių lūpose, — sako VIEŠPATS, — dabar ir per amžių amžius!