Read Lietuvos Biblijos draugija DC Barucho 2 Bible Online

Barucho 2 - Lietuvos Biblijos draugija DC bible

Barucho 2

¹Todėl Viešpats įvykdė savo žodį, ištartą mums — mūsų teisėjams, valdžiusiems Izraelį, mūsų karaliams, mūsų didikams, Izraelio ir Judo žmonėms.

²Jis atsiuntė mums tokių baisių nelaimių, jog niekur po dangumi nėra įvykę, kas buvo daroma Jeruzalėje, kaip parašyta Mozės Įstatyme,

³kad mes turėsime valgyti savo pačių sūnų ar dukterų kūnus.

⁴Be to, jis atidavė juos visoms mūsų kaimynų karalystėms, kad kęstų jų patyčias ir panieką tarp visų tautų, kuriose tik Viešpats buvo juos išblaškęs.

⁵Mes esame pažeminti, o ne išaukštinti, nes nusidėjome Viešpačiui, mūsų Dievui, nepaklausydami jo.

⁶Viešpats, mūsų Dievas teisus. O mes, kaip mūsų tėvai, net šiandien raustame iš gėdos.

⁷Tos visos nelaimės, kuriomis mus įspėjo Viešpats, ištiko mus,

⁸bet mes nemaldavome Viešpaties, kiekvienas iš mūsų neatsisakė savo nedoros širdies kėslų.

⁹Viešpats stebėjo mūsų nusikaltimus ir atsiuntė mums nelaimę, nes teisūs visi Viešpaties darbai, kuriuos jis įsakė mums atlikti.

¹⁰Bet mes nepaisėme jo balso ir nesilaikėme mums duotų įsakymų.

¹¹Dabar, Viešpatie, Izraelio Dieve, kuris galinga ranka, ženklais ir nuostabiais darbais, didžia galybe ir pakelta dešine išvedei savo tautą iš Egipto žemės ir pasidarei vardą, kurį ir šiandien turi,

¹²mes nusidėjome, buvome nedorėliai ir sulaužėme, Viešpatie, mūsų Dieve, visus tavo įstatus.

¹³Tenusigręžia nuo mūsų tavo įniršis, nes mažai mūsų beliko tose tautose, kuriose tu mus išblaškei.

¹⁴Išgirsk, Viešpatie, mūsų prašymo maldą ir gelbėk mus dėl savęs paties! Suteik mums malonę tų, kurie mus išvarė iš namų,

¹⁵kad visa žemė sužinotų, jog tu esi Viešpats, mūsų Dievas, nes Izraelis ir jo palikuonys vadinami tavo vardu.

¹⁶Pažvelk į mus, Viešpatie, iš savo šventosios buveinės ir atmink mus! Palenk savo ausį, Viešpatie, ir išklausyk!

¹⁷Atmerk savo akis, Viešpatie, ir pasižiūrėk, nes mes ne mirusieji, esantys mirusiųjų pasaulyje, iš kurių kūno atimtas alsavimas, bet tie, kurie garbins ir pripažins Viešpatį.

¹⁸Kas naštos slegiamas dejuoja, kas vaikšto palinkęs ir bejėgis, kieno akys išvargo ir kas yra alkanas, tas skelbs tavo garbę ir teisumą, Viešpatie!

¹⁹Ne mūsų tėvų ir karalių gerais darbais pasitikėdami ateiname pas tave maldauti gailestingumo, Viešpatie, mūsų Dieve,

²⁰bet dėl to, kad pasiuntei mums savo įniršį ir pyktį, kaip buvai įspėjęs per savo tarnus pranašus:

²¹‘Taip kalba Viešpats. Palenkite savo pečius, tarnaukite Babilono karaliui ir pasiliksite žemėje, kurią aš daviau jūsų tėvams.

²²Bet jei neklausysite balso Viešpaties, liepiančio tarnauti Babilono karaliui,

²³Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse aš nutildysiu džiaugsmo ir linksmybės garsus, jaunikio balsą ir nuotakos balsą. Visa šalis virs tyrlaukiais, ir niekas joje nebegyvens’.

²⁴Bet mes nei paklausėme tavo balso, nei tarnavome Babilono karaliui, todėl tu ir įvykdei, ką buvai grasinęs per savo tarnus pranašus, būtent kad mūsų karalių ir mūsų tėvų kaulai bus iškasti iš kapų.

²⁵Ir iš tikrųjų jie mėtosi dienos kaitroje ir nakties šalnoje. Jie mirė, kęsdami didelį skausmą, nuo bado, kalavijo ir maro.

²⁶Taip pat dėl Izraelio karalystės ir Judo karalystės nedorumo Namus, kurie vadinami tavo vardu, tu pavertei tuo, kuo jie yra tapę šiandien.

²⁷Bet su mumis, Viešpatie, mūsų Dieve, tu pasielgei pagal visą savo gerumą ir begalinį gailestingumą,

²⁸kaip buvai įspėjęs per savo tarną Mozę tą dieną, kai įsakei jam surašyti tavo Įstatymą Izraelio vaikų akivaizdoje:

²⁹‘Jei neklausysite mano balso, tikrai ši didelė ir gausi minia taps mažu likučiu tautose, kuriose juos išblaškysiu.

³⁰Aš gerai žinau, kad jie manęs nepaklausys, nes tai kietasprandė tauta. Bet savo tremties šalyje jie paims tai į širdį

³¹ir supras, kad aš, Viešpats, esu jų Dievas. Aš duosiu jiems širdį bei jautrias ausis,

³²ir jie garbins mane savo tremties šalyje bei šauksis mano vardo.

³³Tuomet jie liausis buvę kietasprandžiai ir prisimindami savo tėvų, nusidėjusių Viešpačiui, likimą, gręšis nuo savo nedorų darbų.

³⁴O aš parvesiu juos į kraštą, kurį prisiekdamas pažadėjau jų tėvams — Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. Jie vėl jį valdys. Aš juos pagausinsiu, ir jų nemažės.

³⁵Aš sudarysiu su jais amžiną Sandorą, aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta. Niekada daugiau nebevarysiu savo tautos Izraelio iš krašto, kurį jiems daviau’.