Read Lietuvos Biblijos draugija DC 1 Makabiejų 1 Bible Online

1 Makabiejų 1 - Lietuvos Biblijos draugija DC bible

1 Makabiejų 1

¹Atžygiavęs iš Kitimų krašto ir nugalėjęs persų bei medų karalių Darijų, vietoj jo karaliumi tapo Pilypo sūnus Aleksandras Makedonietis. Pirma jis buvo tapęs Graikijos valdovu.

²Jis ėjo į daug karo žygių, paėmė daug tvirtovių ir žudė žemės karalius.

³Taigi jis nužygiavo iki žemės pakraščių, apiplėšdamas tautą po tautos. Žemė, netekusi žado, gulėjo prie jo kojų, o jo širdis tapo išdidi ir įžūli.

⁴Sutelkęs didžiulę kariuomenę, jis pavergė kraštus, tautas ir karalius. Jie mokėjo jam duoklę.

⁵Bet po to, ligos paguldytas į lovą, jis jautė, kad artinasi mirtis.

⁶Tad pasišaukęs garbingiausius pareigūnus, kurie buvo augę su juo nuo pat jaunystės, ir dar būdamas gyvas, jis padalijo jiems savo karalystę.

⁷Aleksandras mirė, karaliavęs dvylika metų.

⁸Jo pareigūnai perėmė karalystę, kiekvienas savo valdose.

⁹Jam mirus, visi užsidėjo karaliaus vainikus; taip darė daugelį metų ir jų įpėdiniai, atnešdami daug nelaimių žemėje.

¹⁰Iš jų išaugo ypač nedora atžala — karaliaus Antiocho sūnus Antiochas Epifanas, kadaise buvęs Romoje įkaitu. Jis tapo karaliumi šimtas trisdešimt septintais graikų karalystės metais.

¹¹Tomis dienomis Izraelyje reiškėsi vyrai, nepaisantys Įstatymo; jie suvedžiojo daug žmonių. „Eime, — sakė jie, — ir sudarykime sutartį su pagonimis, gyvenančiais visur aplink mus. Juk nuo to laiko, kai nuo jų atsiskyrėme, mus ištiko daug nelaimių“.

¹²Šis pasiūlymas atrodė priimtinas.

¹³Kai kurie nedelsdami nuėjo pas karalių, ir jis leido jiems įvesti pagonių gyvenimo būdą.

¹⁴Pagonių papročiu jie pastatė Jeruzalėje gimnastikos mokyklą.

¹⁵Pašalinę apipjaustymo ženklus, jie paliko šventąją Sandorą, pasidavė pagonių valdžiai ir parsidavė daryti pikta.

¹⁶Įsitvirtinęs savo karalystėje, Antiochas nutarė tapti Egipto karaliumi ir valdyti dvi karalystes.

¹⁷Tad įsiveržė į Egiptą su galingomis pajėgomis, kovos vežimais bei drambliais, raitija ir didžiuliu laivynu

¹⁸ir puolė Egipto karalių Ptolemėją. Tai pamatęs, Ptolemėjas išsigando ir pabėgo, palikdamas daug nukautų karių.

¹⁹Egipto žemės įtvirtinti miestai buvo paimti, ir Antiochas apiplėšė Egipto žemę.

²⁰Nugalėjęs Egiptą, šimtas keturiasdešimt trečiais metais Antiochas sugrįžo ir su didžiule kariuomene leidosi į žygį prieš Izraelį ir Jeruzalę.

²¹Įžūliai įsiveržęs į šventovę, jis paėmė auksinį smilkalų aukurą, žvakidę su visais reikmenimis,

²²padėtinės duonos stalą, liejamųjų atnašų taures, dubenis, aukso smilkytuvus, užuolaidą, vainikus ir aukso papuošimus nuo šventyklos priekio, ją visai apnuogindamas.

²³Jis paėmė iš jos ir auksą, ir sidabrą, ir visus brangius reikmenis. Atradęs paslėptus turtus, jis paėmė ir juos.

²⁴Visa tai pasiėmęs, jis sugrįžo į savo kraštą. Antiochas praliejo daug kraujo ir kalbėjo su dideliu įžūlumu.

²⁵Tada izraelitus apėmė didžiulis gedulas visose jų gyvenvietėse;

²⁶vadai bei seniūnai aimanavo, merginos ir vaikinai nuleido rankas, ir išblėso moterų grožis.

²⁷Jaunikiai užvedė raudą, jaunosios sėdėjo gedėdamos ant vestuvių guolių.

²⁸Šalis drebėjo dėl savo gyventojų, ir visi Jokūbo namai apsivilko gėda.

²⁹Dvejiems metams praėjus, karalius atsiuntė į Judo miestus vyriausiąjį duoklės rinkėją. Jis atžygiavo į Jeruzalę su didele kariuomene.

³⁰Kreipdamasis į juos klastingais taikiais žodžiais, jis laimėjo jų pasitikėjimą. Tada staiga užpuolė miestą ir nuožmiai jį nuniokojęs išžudė Izraelyje daug žmonių.

³¹Apiplėšęs miestą, padegė jį, išgriovė namus ir išardė visas miesto sienas.

³²Moterys ir vaikai buvo paimti į nelaisvę, o galvijai pagrobti.

³³Tada jie atstatė Dovydo miestą su aukšta bei stipria siena ir stipriais bokštais, padarydami jį savo tvirtove.

³⁴Ten apgyvendino nusidėjėlių kariauną, Įstatymo nesilaikančius vyrus. Jie įsitvirtino,

³⁵apsirūpino ginklais bei maisto atsargomis ir sunešė grobį, kurį buvo paėmę iš Jeruzalės. Jie tapo dideliu pavojumi.

³⁶Iš pasalų jie grasino šventovei, visada nedori Izraelio priešai.

³⁷Aplink šventovę jie liejo nekaltą kraują, teršė šventąją vietą.

³⁸Nuo jų pradėjo išsibėgioti Jeruzalės gyventojai, ji pavirto svetimųjų buveine. Ji pasidarė svetima savo palikuonims, jos vaikai ją paliko.

³⁹Jos šventovė tapo tuščia tarsi plyni tyrai; jos šventės virto gedulu, jos šabai — pajuoka, jos garbė — panieka.

⁴⁰Dabar jos negarbė prilygo buvusiai garbei, jos didingumas virto gedulu.

⁴¹Tada karalius paskelbė visai karalystei įsaką, kad visi turi būti viena tauta, kad visi turi atsisakyti savo atskirų papročių.

⁴²Visi pagonys pakluso karaliaus įsakui.

⁴³Daugelis izraelitų mielai priėmė jo religiją, atnašaudami aukas stabams ir išniekindami šabą.

⁴⁴Karalius išsiuntė per pasiuntinius laiškus į Jeruzalę ir Judo miestus, įsakydamas jiems sekti jų kraštui svetimais papročiais:

⁴⁵uždrausti deginamąsias atnašas, aukas ir liejamąsias atnašas šventovėje, nešvęsti šabų ir švenčių,

⁴⁶suteršti šventovę ir visa, kas šventa, statyti aukurus, šventoves ir alkus stabams,

⁴⁷aukoti kiaules ir nešvarius gyvulius ir

⁴⁸palikti savo sūnus neapipjaustytus, be to, pasidaryti nešvariais, atsiduodant viskam, kas nešvaru ir bjauru,

⁴⁹idant lengviau užmirštų Įstatymą ir permainytų visus įsakus.

⁵⁰O jei kas atsisakytų elgtis pagal šį karaliaus įsaką, turėjo būti nubaustas mirtimi.

⁵¹Tokie buvo jo įsakai, paskelbti visoje karalystėje. Jis paskyrė prižiūrėtojus visai tautai ir įsakė Judo miestams iš eilės atnašauti auką.

⁵²Daugelis žmonių — visi atsimetėliai nuo Įstatymo — dėjosi prie jų, darydami pikta krašte.

⁵³Izraelitai buvo priversti nuo jų slapstytis, kur tik galėjo rasti prieglobstį.

⁵⁴Šimtas keturiasdešimt penktų metų kislevo mėnesio penkioliktą dieną karalius pastatė sunaikinimo pabaisą[1] ant deginamosios atnašos aukuro. Aukurai buvo statomi ir aplinkiniuose Judo miestuose.

⁵⁵Smilkalai buvo deginami prie namų durų ir gatvėse.

⁵⁶Įstatymo ritiniai, užtikti pas žmones, buvo plėšomi ir deginami.

⁵⁷Kas tik būdavo užtiktas turintis Sandoros knygą ar besilaikantis Įstatymo, tas karaliaus įsaku būdavo pasmerkiamas mirti.

⁵⁸Mėnuo po mėnesio jie naudojo smurtą prieš visus pažeidėjus, užtiktus Izraelio miestuose.

⁵⁹Kas mėnesį dvidešimt penktą dieną buvo atnašaujama auka ant deginamosios aukos aukuro.

⁶⁰Moterys, leidusios apipjaustyti savo vaikus, laikantis karaliaus įsako, buvo nubaustos mirtimi

⁶¹su kūdikiais, pakartais ant motinų kaklo. Šeimos nariai drauge su atlikusiais apipjaustymą buvo baudžiami mirtimi.

⁶²Bet daugelis Izraelyje liko tvirti ir pasiryžę nevalgyti nieko, kas nešvaru.

⁶³Jie verčiau rinkosi mirtį, negu tapo nešvarūs dėl maisto ar išniekinę šventąją Sandorą. Ir jie buvo nubausti mirtimi. Tikrai nuožmus pyktis ištiko Izraelį.