Read Lietuvos Biblijos draugija DC 1 Makabiejų 13 Bible Online

1 Makabiejų 13 - Lietuvos Biblijos draugija DC bible

1 Makabiejų 13

¹Simonas išgirdo, kad Trifonas sutelkė didžiulę kariuomenę, rengiasi pulti ir sunaikinti Judo kraštą.

²Jausdamas žmonių nerimą ir baimę, jis nuvyko į Jeruzalę. Susišaukęs žmones,

³drąsindamas tarė jiems: „Jūs patys žinote, ką mano broliai, aš ir mano tėvo namai esame padarę įstatymams ir šventovei. Jūs žinote ir apie kovas bei pavojus, kuriuos mums teko pakelti.

⁴Dėl tos priežasties žuvo visi mano broliai, visi dėl Izraelio, ir aš likau vienas.

⁵Gink Dieve, kad dabar tausočiau savo gyvastį tokio sunkaus išmėginimo metu! Juk aš nesu vertingesnis už savo brolius!

⁶Taigi aš atkeršysiu už savo tautą bei šventovę ir už jūsų žmonas bei vaikus, nes visos tautos susitelkė iš neapykantos mus sunaikinti“.

⁷Klausantis šių žodžių, žmonių dvasia atgijo.

⁸„Tu mūsų vadas vietoj Judo ir tavo brolio Jehonatano, — atsakė jie pakeltu balsu, —

⁹kovok mūsų kovas! Visa, ką mums sakysi, darysime!“

¹⁰Tada jis pašaukė prie ginklų visus pajėgius kovoti vyrus, skubiai užbaigė statyti Jeruzalės sienas ir įtvirtino ją iš visų pusių.

¹¹Abšalomo sūnų Jehonataną jis pasiuntė į Jopę su stipriu daliniu. Išvaręs iš jos užgrobikus, jis ten pasiliko.

¹²Tada Trifonas pajudėjo iš Ptolemaidės su didžiule kariuomene pulti Judo krašto, pasiimdamas ir Jehonataną kaip belaisvį.

¹³Simonas pasistatė stovyklą Hadide prie lygumos.

¹⁴Sužinojęs, kad Simonas tapo brolio Jehonatano įpėdiniu ir rengiasi prieš jį kovoti, Trifonas nusiuntė pas jį pasiuntinius su žinia:

¹⁵„Tavo brolis Jehonatanas buvo skolingas karaliaus iždui už turėtas tarnybas. Užtat mes jį ir laikome nelaisvėje.

¹⁶Atsiųsk šimtą sidabro talentų ir du jo sūnus kaip įkaitus, kad paleistas prieš mus nesukiltų, ir mes jį paleisime“.

¹⁷Nors Simonas suprato, kad jie kalba apgaulingai, pasiuntė paimti pinigų ir berniukus, kad nesukeltų didelio priešiškumo tarp žmonių ir nebūtų sakoma:

¹⁸„Jehonatanas žuvo dėl to, kad Simonas nesiuntė už jį pinigų ir sūnų“.

¹⁹Tad išsiuntė abu sūnus ir šimtą talentų, bet Trifonas nesilaikė žodžio ir Jehonatano nepaleido.

²⁰Po to Trifonas, darydamas Adoros keliu lankstą, atžygiavo krašto pulti ir sunaikinti. Bet Simonas ir jo kariuomenė priešinosi, kur tik jis mėgino žygiuoti.

²¹Tuo tarpu vyrai tvirtovėje vis siuntė pasiuntinius pas Trifoną, ragindami veržtis pas juos dykumos keliu ir aprūpinti juos maistu.

²²Trifonas parengė žygiui visą savo raitiją, bet tą naktį tiek prisnigo, kad dėl sniego nebuvo įmanoma leistis į žygį. Tad jis pasitraukė ir išžygiavo į Gileadą.

²³Pasiekęs Baskamą, Trifonas įsakė nužudyti Jehonataną. Ten jis buvo ir palaidotas.

²⁴Tada Trifonas sugrįžo į savo šalį.

²⁵Simonas pasiuntė keletą vyrų, kad pargabentų jo brolio Jehonatano kaulus, ir palaidojo juos Modeine, savo protėvių mieste.

²⁶Visas Izraelis apraudojo jį dideliu gedulu ir daug dienų gedėjo.

²⁷Ant savo tėvo ir brolių kapo Simonas pastatė įspūdingo aukščio paminklą iš tašytų, priekyje ir užpakalyje nugludintų akmenų.

²⁸Be to, priešpriešiais jis pastatė septynias piramides savo tėvui ir motinai bei keturiems broliams.

²⁹Piramidėms jis sumanė menišką aplinką, apsupdamas jas aukštais stulpais. Ant stulpų jis liepė pritaisyti amžinam atminimui šarvus, o šalia šarvų buvo išraižyti laivai, kuriuos galėtų matyti visi plaukiantys jūra.

³⁰Kapas, kurį jis pastatė Modeine, tebėra ten iki šios dienos.

³¹Trifonas klastingai elgėsi su jaunuoju karaliumi Antiochu. Nužudė jį

³²ir užsidėjęs Azijos karaliaus vainiką vietoj jo tapo karaliumi. Jo valdžia buvo nelaimė visam kraštui.

³³Simonas savo ruožtu atstatė Judėjos tvirtoves, aplink apsupdamas aukštais bokštais, storomis sienomis ir vartais su velkėmis. Tvirtoves jis aprūpino maisto atsargomis.

³⁴Be to, Simonas parinko pasiuntinius ir nusiuntė juos pas Demetriją, prašydamas suteikti kraštui atleidimą nuo mokesčių, nes Trifonas mokėjo tik plėšti.

³⁵Karalius Demetrijas patenkino jo prašymą. Atsakydamas, jis parašė tokį laišką:

³⁶„Karalius Demetrijas su džiaugsmu sveikina Simoną, vyriausiąjį kunigą ir karalių bičiulį, visus seniūnus ir žydų tautą.

³⁷Mes gavome aukso vainiką ir palmės šaką, kuriuos jūs siuntėte, ir esame pasirengę sudaryti su jumis visuotinę taiką ir parašyti mūsų pareigūnams, kad suteiktų jums atleidimą nuo duoklės.

³⁸Visos lengvatos, kurias esame jums suteikę, lieka galioti, o tvirtovės, kurias pastatėte, tebūna jūsų nuosavybė.

³⁹Mes atleidžiame netyčinius ir tyčinius iki šiol padarytus nusikaltimus, panaikiname vainiko mokestį, kurį privalėjote duoti. Bet kokie kiti mokesčiai, rinkti Jeruzalėje, nebebus daugiau renkami.

⁴⁰Jeigu kas iš jūsų tinkamas įrašyti į mūsų asmens tarnybą, tegul būna įrašytas. Tebūna tarp mūsų taika“.

⁴¹Taigi šimtas septyniasdešimtais metais pagonių jungas buvo nuimtas nuo Izraelio.

⁴²Žmonės savo raštuose ir sutartyse pradėjo rašyti: „Simono, vyriausiojo kunigo, karvedžio ir žydų vado, pirmais metais“.

⁴³Tomis dienomis Simonas apgulė Gezerą, apsupdamas ją karinėmis stovyklomis. Padaręs apgulos pabūklą, pristūmė jį prie miesto ir pramušęs spragą viename bokšte paėmė jį.

⁴⁴Vyrai, buvę apgulos pabūkle, sušoko į miestą. Mieste kilo didelis sąmyšis.

⁴⁵Miesto vyrai su savo žmonomis ir vaikais, palypėję ant sienos perplėštais drabužiais, pakeltu balsu šaukė, prašydami Simoną suteikti jiems paliaubas.

⁴⁶„Nesielk su mumis, atsižvelgdamas į mūsų nedorus darbus, — maldavo jie, — bet į savo gailestingumą“.

⁴⁷Simonas susitarė su jais ir kovą sustabdė. Tačiau jis išvarė gyventojus iš miesto ir išvalė namus, kuriuose buvo rasti stabai. Tada lydimas giesmių ir psalmių įžengė į miestą.

⁴⁸Pašalinęs iš jo visa, kas nešvaru, jis apgyvendino jame žmones, kurie laikėsi Įstatymo, ir įtvirtinęs jį pasistatė sau buveinę.

⁴⁹Tvirtovės įgulos vyrams Jeruzalėje buvo užkirstas kelias išeiti į kaimą ir sugrįžti, nusipirkti ir parduoti. Taigi jie buvo labai išalkę. Daugelis jų mirė badu.

⁵⁰Galop jie ėmė maldauti Simoną, kad darytų ir su jais taiką. Jis taip ir padarė. Išvaręs juos iš tvirtovės, jis pašalino iš jos nešvarumus.

⁵¹Šimtas septyniasdešimt pirmų metų antro mėnesio dvidešimt trečią dieną žydai įžengė su šlovės šauksmais ir palmių šakomis, arfomis, cimbolais ir lyromis, giedodami psalmes ir giesmes, nes didysis priešas buvo sutriuškintas ir pašalintas iš Izraelio.

⁵²Simonas įsakė, kad ta diena būtų kasmet džiaugsmingai švenčiama. Palei tvirtovę jis pagerino šventovės kalno įtvirtinimus ir ten apsigyveno su savo vyrais.

⁵³Matydamas, kad jo sūnus Johananas jau tapo subrendusiu vyru, Simonas paskyrė jį visų karinių pajėgų vadu su buveine Gezere.