Read Lietuvos Biblijos draugija DC 1 Makabiejų 4 Bible Online

1 Makabiejų 4 - Lietuvos Biblijos draugija DC bible

1 Makabiejų 4

¹Gorgijas pasiėmė penkis tūkstančius pėstininkų ir tūkstantį rinktinių raitininkų ir nakčia leidosi į žygį

²žydų stovyklos pulti, norėdamas juos užklupti netikėtai. Vyrai iš tvirtovės buvo jo vadovai.

³Bet Judas apie tai sužinojo ir su savo kariais leidosi į žygį pulti karaliaus kariuomenės prie Emauso,

⁴kai jos rinktinės pajėgos dar nebuvo sugrįžusios į stovyklą.

⁵Nakčia įėjęs į Judo stovyklą, Gorgijas nerado ten nė vieno. Jis puolė jų ieškoti kalnuose, sakydamas: „Jie bėga nuo mūsų“.

⁶Dienai auštant, Judas su trim tūkstančiais vyrų pasirodė lygumoje, nors ir stokojo tokių šarvų ir kalavijų, kokių būtų norėję turėti.

⁷Jiems prieš akis buvo pagonių stovykla, stipri ir įtvirtinta, iš visų pusių apsupta raitininkų, įgudusių karių.

⁸Tada Judas tarė savo vyrams: „Nebijokite jų skaičiaus! Nedrebėkite dėl jų puolimo!

⁹Prisiminkite, kaip mūsų protėviai buvo išgelbėti prie Raudonosios jūros, kai faraonas juos vijosi su didele kariuomene.

¹⁰Tad šaukimės Dangaus su viltimi, kad jis bus mums maloningas ir atsiminęs savo Sandorą su mūsų protėviais sunaikins šią kariuomenę šiandien mūsų akyse.

¹¹Tada visi pagonys žinos, kad yra Vienas, kuris išperka ir išgelbsti Izraelį“.

¹²Svetimšaliai pakėlė akis ir matydami atžygiuojančius jų pulti

¹³išėjo iš stovyklos į mūšį. Judo vyrai pūtė trimitus.

¹⁴Prasidėjo mūšis. Pagonys buvo nugalėti ir pabėgo į lygumą,

¹⁵o pakrikusieji žuvo nuo kalavijo. Judo vyrai vijosi juos iki pat Gezero ir iki Idumėjos lygumų — Azoto ir Jabnės. Krito maždaug trys tūkstančiai jų vyrų.

¹⁶Kai Judas ir jo kariuomenė sugrįžo iš vijimosi,

¹⁷jis savo vyrams kalbėjo: „Nepulkite kol kas godžiai ant grobio, nes mūsų dar laukia mūšis.

¹⁸Gorgijas su savo daliniais dar tebėra arti, kalnuose. Pirma stokite į kovą su mūsų priešais ir nugalėkite juos. Po to drąsiai imkite grobį“.

¹⁹Dar Judui tebekalbant, pasirodė priešų dalinys, pareinantis iš aukštumų.

²⁰Jie matė, kad jų kariuomenė buvo priversta bėgti, o stovykla padegta. Kylantys dūmai rodė, kas buvo įvykę.

²¹Tai suvokę, jie buvo siaubo apimti. Be to, jie matė, kad Judo kariuomenė lygumoje buvo pasirengusi pulti.

²²Tad visi pabėgo į filistinų žemę.

²³Tada Judas sugrįžo stovyklos plėšti, ir jo vyrai pasiėmė daug aukso ir sidabro, mėlynos ir violetinės spalvos medžiagų bei daug kitų prabangių daiktų.

²⁴Sugrįžę į savo stovyklą, jie giedojo giesmes ir šlovino Dangų, „nes jis geras, nes jo ištikimoji meilė amžina“.

²⁵Tą dieną Izraelis patyrė nuostabų išgelbėjimą.

²⁶Bet išsigelbėjusieji svetimšaliai nuėjo pas Lisiją ir pranešė, kas buvo įvykę.

²⁷Gavęs tą žinią, jis buvo pritrenktas ir labai susirūpinęs, nes reikalai Izraelyje buvo susiklostę ne taip, kaip jis norėjo ir kaip buvo įsakęs karalius.

²⁸Tad kitais metais jis sutelkė prie ginklų šešiasdešimt tūkstančių rinktinių vyrų ir penkis tūkstančius raitininkų, kad užbaigtų karą.

²⁹Nužygiavę į Idumėją, jie pasistatė stovyklą prie Bet Cūro. Ten Judas pasitiko juos su dešimt tūkstančių vyrų.

³⁰Matydamas, kad priešų stovykla galinga, jis meldėsi, tardamas: „Tu esi pašlovintas, Izraelio Gelbėtojau! Savo tarno Dovydo ranka tu niekais pavertei galiūno puolimą; tu atidavei į rankas Sauliaus sūnui Jehonatanui ir jo ginklanešiui filistinų stovyklą.

³¹Atiduok tad į rankas savo tautai Izraeliui šią priešų stovyklą; teužsitraukia jie gėdą savo pėstininkais ir raitininkais!

³²Pasėk bailumo dvasią jų širdyse, atskiesk jų galybės narsą; tedreba jie žūdami.

³³Sunaikink juos tave mylinčiųjų kalaviju, kad visi pažįstantieji tavo vardą giedotų tavo šlovės giesmę“.

³⁴Abi pusės pradėjo mūšį, ir penki tūkstančiai Lisijo karių krito kautynėse vyras prieš vyrą.

³⁵Pamatęs savo kariuomenės sąmyšį ir Judo kareivių narsą bei ryžtą arba garbingai gyventi, arba garbingai mirti, Lisijas pasitraukė į Antiochiją ir vėl ėmėsi verbuoti samdinius karius kitam žygiui į Judėją net su dar didesne kariuomene.

³⁶Tada Judas ir jo broliai tarė: „Štai mūsų priešai visiškai nugalėti. Eikime valyti šventovę ir peršventinti“.

³⁷Taigi visa kariuomenė susirinko ir užkopė į Siono kalną.

³⁸Ten jie rado apleistą šventovę, išniekintą aukurą ir sudegintus vartus. Kiemuose augo piktžolės kaip miške ar ant kalno, o kunigų kambariai buvo tapę griuvėsiais.

³⁹Persiplėšę drabužius, jie karčiai raudojo ir galvas barstydamiesi pelenais

⁴⁰puolė kniūbsti. Davus ženklą trimitais, jie šaukėsi Dangaus.

⁴¹Judas paskyrė vyrus kautis su tvirtovės įgula, o pats ėmėsi valyti šventovę.

⁴²Po to jis išrinko kunigus, buvusius be priekaišto ir ištikimus Įstatymui;

⁴³jie išvalė šventovę ir išnešė suteptus akmenis į nešvarią vietą.

⁴⁴Buvo svarstoma, ką reikėtų padaryti su išniekintu deginamųjų atnašų aukuru.

⁴⁵Jiems atėjo gera mintis jį nugriauti, kad jis ilgainiui netaptų amžina gėda, nes buvo pagonių išniekintas. Taigi jie nugriovė aukurą.

⁴⁶Akmenis sudėjo į tinkamą vietą ant šventovės kalno, kol ateis pranašas ir nurodys, ką su jais daryti.

⁴⁷Tada jie paėmė netašytų akmenų, kaip liepia Įstatymas, ir pastatė naują aukurą, panašų į pirmąjį.

⁴⁸Jie pataisė ir šventąją vietą bei šventovės vidų ir išvalė kiemus.

⁴⁹Jie padarė naujus reikmenis ir atnešė į šventyklą žvakidę, smilkalų aukurą ir stalą.

⁵⁰Paskui degino smilkalus ant aukuro ir uždegė žvakidės žibintus. Žibintai apšvietė šventyklą.

⁵¹Jie išdėliojo duonos kepalus ant stalo ir pakabino uždangas. Taip užbaigė visą darbą, kurio buvo ėmęsi.

⁵²Šimtas keturiasdešimt aštuntų metų devinto mėnesio, tai yra kislevo, dvidešimt penktą dieną jie atsikėlė anksti rytą

⁵³ir atnašavo auką pagal Įstatymą ant naujojo deginamųjų aukų aukuro, kurį buvo pastatę.

⁵⁴Tuo pačiu metu ir tą pačią dieną, kurią pagonys buvo šventyklą išniekinę, ji buvo peršventinta su giesmėmis, arfomis, fleitomis ir cimbolais.

⁵⁵Visi žmonės parpuolė kniūbsti, pagarbino ir pašlovino Dangų, suteikusį jiems sėkmę.

⁵⁶Taip jie šventė aštuonias dienas aukuro pašventinimą, džiugiai atnašaudami deginamąsias aukas. Jie atnašavo ir bendravimo auką bei padėkos auką.

⁵⁷Šventyklos priekį jie išpuošė paauksuotais vainikais ir mažais skydais; atstatė vartus, kunigų kambarius ir įdėjo jiems duris.

⁵⁸Žmonių džiaugsmui nebuvo galo, nes pagonių atnešta gėda buvo pašalinta.

⁵⁹Tada Judas bei jo broliai ir visa Izraelio bendrija nutarė, kad aukuro pašventinimo dienos[2] būtų minimos su džiugesiu ir linksmybe kasmet metinių dieną aštuonias dienas nuo kislevo mėnesio dvidešimt penktos dienos.

⁶⁰Tuo metu jie pastatė aukštas sienas ir stiprius bokštus aplink Siono kalną, norėdami užkirsti kelią pagonims įsiveržti ir jį trypti, kaip jie anksčiau buvo darę.

⁶¹Judas paskyrė įgulą, kad jį saugotų. Panašiai įtvirtino ir Bet Cūrą, idant žmonės turėtų tvirtovę arčiau Idumėjos.