Read Lietuvos Biblijos draugija DC 1 Makabiejų 7 Bible Online

1 Makabiejų 7 - Lietuvos Biblijos draugija DC bible

1 Makabiejų 7

¹Šimtas penkiasdešimt pirmais metais Seleuko sūnus Demetrijas išvyko iš Romos ir atvykęs su keletu vyrų į vieną pajūrio miestą pradėjo ten karaliauti.

²Jam rengiantis įžengti į savo protėvių rūmus, kariai suėmė Antiochą ir Lisiją, norėdami juos perduoti jam.

³Kai jam apie tai buvo pranešta, jis tarė: „Jų veido man nerodykite!“

⁴Tad kariai juos nužudė, ir Demetrijas atsisėdo į savo karalystės sostą.

⁵Tada visi izraelitai, atsimetę nuo Įstatymo ir nedorėliai, suėjo pas jį. Jų vadas buvo Alkimas, troškęs tapti vyriausiuoju kunigu.

⁶Karaliui jie apskundė tautą. „Judas ir jo broliai, — sakė jie, — išžudė visus tavo bičiulius ir išvarė mus iš krašto.

⁷Tad pasiųsk vyrą, kuriuo pasitiki. Tenukeliauja ir tepamato nuniokojimą, kurį Judas padarė mums ir karaliaus valdoms. Tenubaudžia juos ir visus, kurie jiems padeda“.

⁸Karalius išrinko Bakchidą, vieną iš karaliaus bičiulių, Užeufratės srities valdytoją. Jis buvo įžymus žmogus karalystėje ir ištikimas karaliui.

⁹Karalius išsiuntė jį drauge su nedorėliu Alkimu, kuriam suteikė vyriausiojo kunigo vietą, įsakydamas atkeršyti izraelitams.

¹⁰Jie leidosi į žygį ir atvykę į Judą su didele kariuomene nusiuntė pasiuntinius pas Judą ir jo brolius siūlyti taikos klastingais žodžiais.

¹¹Bet šie į jų žodžius nekreipė dėmesio, nes matė, kad jie atvyko su didele kariuomene.

¹²Nepaisant to, pareigūnų būrys nuėjo ieškoti teisingo sprendimo.

¹³Chasidai buvo pirmieji, norėję siekti taikos su jais,

¹⁴nes manė: „Kunigas iš Aarono palikuonių atėjo su kariuomene. Jis mums nieko pikta nedarys“.

¹⁵Alkimas kalbėjosi su jais taikingai, net prisiekė, tardamas: „Mes nė nebandysime nei jūsų, nei jūsų bičiulių užgauti“.

¹⁶Jie patikėjo. O jis šešiasdešimt iš jų suėmė ir tą pačią dieną nužudė, taip įvykdydamas Rašto žodžius:

¹⁷„Kūnus tavo ištikimųjų jie išmėtė, jų kraują praliejo visur Jeruzalės apylinkėse, nebuvo kam jų palaidoti“.

¹⁸Tada visą tautą sukaustė baimė ir išgąstis. „Neturi jie nei tiesos, nei teisingumo, — sakė žmonės, — jie sulaužė sutartį, nepaisydami duotos priesaikos“.

¹⁹Po to Bakchidas paliko Jeruzalę ir pasistatė stovyklą prie Bet Zaito. Jis įsakė suimti daugelį vyrų, kurie buvo pas jį perbėgę, bei keletą mūsų žmonių ir nužudyti juos nustumiant į didžiąją vandens talpyklą.

²⁰Pavedęs Alkimui valdyti sritį, paliko jam būrį karių, o pats sugrįžo pas karalių.

²¹Alkimas darė visa, kad išsilaikytų vyriausiojo kunigo vietoje.

²²Prie jo būrėsi visi tautos triukšmadariai. Užgrobę Judo krašto valdžią, jie darė daug žalos Izraeliui.

²³Judas matė visą žalą, Alkimo ir jo rėmėjų daromą izraelitams, kur kas didesnę, negu pagonys buvo padarę.

²⁴Tad Judas perėjo visą Judėjos žemę ir keršijo perbėgėliams, užkirsdamas kelią buvusiesiems mieste eiti į kaimus.

²⁵Ilgainiui Alkimas, pastebėjęs, kad Judas su savo rėmėjais stiprėja, ir supratęs, kad jis bejėgis jiems pasipriešinti, sugrįžo pas karalių ir apkaltino juos dideliais nusikaltimais.

²⁶Tada karalius išsiuntė Nikanorą, vieną įžymiausių savo vadų, nuožmų Izraelio priešą, įsakydamas išnaikinti tautą.

²⁷Nikanoras, įžengęs į Jeruzalę, lydimas didelės kariuomenės, klastingai nusiuntė Judui ir broliams šitokį taikingą žodį:

²⁸„Tenebūna tarp manęs ir jūsų nesantaikos. Su keletu vyrų ateisiu taikingai pasimatyti veidas į veidą“.

²⁹Jis atėjo pas Judą, ir jiedu taikingai pasisveikino. Bet kariai buvo pasirengę pagrobti Judą.

³⁰Judui paaiškėjo, kad Nikanoras atėjo pas jį su klasta, jis tapo atsargesnis ir atsisakė vėl su juo susitikti.

³¹Pajutęs, kad jo sąmokslas atidengtas, Nikanoras išžygiavo į Kafar Salamą susitikti su Judu mūšyje.

³²Beveik penki šimtai vyrų iš Nikanoro kariuomenės krito, o likusieji subėgo į Dovydo miestą.

³³Po šių įvykių Nikanoras užkopė ant Siono kalno. Kai kurie kunigai iš šventyklos ir kai kurie tautos seniūnai išėjo jo taikingai pasveikinti ir parodyti jam deginamąją auką, kuri buvo aukojama už karalių.

³⁴Bet jis tyčiojosi iš jų, išjuokė ir suteršė. Įžūliai kalbėjo ir

³⁵įpykęs prisiekė, tardamas: „Jeigu Judas ir jo kariuomenė nebus atiduoti tuojau pat man į rankas, kai tik sugrįšiu nugalėjęs, šią šventyklą sudeginsiu“. Nikanoras išėjo labai įniršęs.

³⁶Tada kunigai vėl suėjo į vidų ir sustojo prieš aukurą ir šventyklą. Verkdami jie meldėsi:

³⁷„Tu pasirinkai šiuos Namus, kad jie būtų vadinami tavo vardu ir taptų maldos ir prašymo Namais tavo tautai.

³⁸Atkeršyk šiam žmogui ir jo kariuomenei, tekrinta jie nuo kalavijo. Atsimink jų šventvagiškas kalbas, neleisk jiems gyviems išlikti“.

³⁹Nikanoras išžygiavo iš Jeruzalės ir pasistatė stovyklą prie Bet Horono, o ten prie jo prisidėjo Sirijos kariuomenė.

⁴⁰Judas pasistatė stovyklą su trim tūkstančiais vyrų prie Hadašos. Čia Judas meldėsi:

⁴¹„Tuomet, kai karaliaus pasiuntiniai šventvagiškai kalbėjo, tavo angelas nuėjęs užmušė iš jų aštuoniasdešimt penkis tūkstančius.

⁴²Tad taip šiandien mūsų akyse sutriuškink šią kariuomenę! Težino visi kiti, kad Nikanoras šventvagiškai kalbėjo apie tavo šventyklą. Teisk jį pagal jo nedorumą!“

⁴³Abi kariuomenės susitiko mūšyje adaro mėnesio tryliktą dieną. Nikanoro kariuomenė buvo sutriuškinta, o pats jis pirmas žuvo mūšyje.

⁴⁴Pamatę, kad Nikanoras žuvo, jo kariai, metę ginklus, pabėgo.

⁴⁵Judas ir jo vyrai vijosi juos visą dieną nuo Hadašos iki Gezero apylinkių, įkandin šaukdami trimitais į kovą.

⁴⁶Išgirdę šaukimą, iš visų aplinkinių Judėjos kaimų išėjo žmonės ir puolę bėglius iš šonų varė atgal pas besivejančius. Visi žuvo nuo kalavijo, nė vienas neišliko gyvas.

⁴⁷Judas ir jo vyrai pasiėmė karo laimikį ir grobį. Jie nukirto Nikanorui galvą bei dešinę ranką, kurią iš įžūlumo jis buvo pakėlęs, ir parnešę pakabino netoli Jeruzalės.

⁴⁸Švęsdami tą dieną kaip didelę iškilmę, žmonės labai džiaugėsi.

⁴⁹Buvo nutarta, kad toji diena turi būti švenčiama kasmet adaro mėnesio tryliktą dieną.

⁵⁰Po to Judėja trumpą laiką buvo rami.