Read Lietuvos Biblijos draugija DC 2 Makabiejų 7 Bible Online

2 Makabiejų 7 - Lietuvos Biblijos draugija DC bible

2 Makabiejų 7

¹Atsitiko taip, kad ir septyni broliai bei jų motina buvo suimti. Karalius, plakdamas rimbais ir diržais, mėgino priversti juos valgyti Įstatymo draudžiamą kiaulieną.

²Vienas brolių, kalbėdamas visų vardu, tarė: „Ką tu mėgini iš mūsų išgauti? Mes pasirengę verčiau mirti negu nusikalsti savo protėvių įstatymams“.

³Įtūžęs karalius įsakė įkaitinti keptuves ir katilus.

⁴Juos tuojau pat įkaitinus, jis įsakė, kitiems broliams ir motinai matant, išpjauti už visus kalbėjusiam liežuvį, nulupti jam nuo galvos odą ir nukirsti rankas bei kojas.

⁵Kai jis buvo visiškai bejėgis, karalius įsakė nunešti jį dar kvėpuojantį ir kepti keptuvėje. Dūmai iš keptuvės plačiai pasklido, bet broliai ir jų motina vieni kitus drąsino, sakydami:

⁶„Viešpats Dievas žvelgia į mus ir iš tikrųjų mūsų gailisi, kaip Mozė pareiškė savo giesmėje, aiškiai sakydamas: ‘Jis pasigailės savo tarnų’“.

⁷Pirmajam broliui tokiu būdu mirus, buvo atvestas antrasis pašaipiai kankinti. Nuplėšę jam nuo galvos odą su plaukais, jie klausė: „Ar verčiau valgysi kiaulienos, negu leisi savo kūną į dalis suplėšyti?“ —

⁸„Niekada!“ — atsakė jis jiems savo protėvių kalba. Taigi ir jis savo ruožtu patyrė tas pačias kančias, kaip ir pirmasis brolis.

⁹Paskutinį kartą atsikvėpdamas, jis tarė: „Nuožmusis niekše, tu atimi iš mūsų šį gyvenimą, bet pasaulio Karalius mus prikels naujam amžinam gyvenimui. Mes mirštame už jo įstatymus!“

¹⁰Po jo trečiasis tapo pašaipų auka. Kai jam buvo liepta, jis iškišo liežuvį ir drąsiai ištiesė rankas.

¹¹Jo žodžiai buvo kilnūs: „Iš Dangaus esu tai gavęs, dėl jo įstatymų to nebranginu ir turiu viltį visa iš jo vėl gauti“.

¹²Užtat net pats karalius ir jo tarnai stebėjosi drąsa jaunuolio, nieku laikiusio kančią.

¹³Jam mirus, ir ketvirtasis buvo panašiai kankinamas bei žudomas.

¹⁴Būdamas arti mirties, jis tarė: „Aš pasirinkau mirtį nuo žmonių rankos su viltimi, duota Dievo, kad jis mane sugrąžins į gyvenimą. Bet tau prisikėlimo naujam gyvenimui nebus!“

¹⁵Nedelsiant buvo atvestas penktasis ir pradėtas kankinti.

¹⁶Žiūrėdamas į karalių, jis tarė: „Kadangi turi valdžią mirtingiesiems, nors pats ir esi mirtingas, darai, kaip tau patinka. Bet nemanyk, kad Dievas paliko mūsų tautą.

¹⁷Tik luktelk ir pamatysi, kaip jo didinga galybė kankins tave ir tavo palikuonis!“

¹⁸Po jo buvo atvestas šeštasis. Būdamas arti mirties, jis tarė: „Neapgaudinėk savęs veltui! Mes turime pakelti šias kančias už savo kaltes, nes nusidėjome savo Dievui. Užtat ir ištiko mus stulbinantys įvykiai!

¹⁹Tad nemanyk, kad liksi nenubaustas, nes išdrįsai kovoti su Dievu!“

²⁰Motina buvo ypač puiki ir verta garbingo atminimo. Tą pačią dieną ji matė savo septynis sūnus mirštančius vieną po kito ir drąsiai pakėlė jų mirtį, nes jos viltis buvo Viešpatyje.

²¹Kiekvieną sūnų ji drąsino protėvių kalba. Kupina kilnaus ryžto, jungdama moters jautrumą su vyro drąsa, kalbėjo jiems:

²²„Nežinau, kaip atėjote į gyvenimą mano įsčiose. Ne aš daviau jums gyvastį, ne aš suteikiau jums gyvybės alsavimą, ne aš daviau jūsų sąnariams išvaizdą.

²³Kadangi pasaulio Kūrėjas suteikė kiekvienam išvaizdą ir nustatė visų daiktų pradžią, jis iš savo gailestingumo vėl duos jums gyvastį ir gyvybės alsavimą, nes dabar jūs užmirštate save dėl jo Įstatymo“.

²⁴Antiochas jautė, kad į jį žiūrima su panieka. Priekaištingas balsas pažadino jo priešiškumą. Jauniausiajam broliui dar esant gyvam, Antiochas ne tik kreipėsi į jį žodžiais, bet ir priesaikomis žadėjo padaryti jį turtingą ir laimingą, jeigu jis atsisakytų protėvių gyvenimo būdo, paskirti jį savo bičiuliu ir pavesti jam tvarkyti viešuosius reikalus.

²⁵Jaunuoliui visiškai nekreipiant į jį dėmesio, karalius pasišaukė motiną ir ragino patarti jaunuoliui gelbėtis.

²⁶Karaliui ilgokai ją raginus, galop ji sutiko įtikinti savo sūnų.

²⁷Pasilenkusi prie jo, išjuokdama karalių, gimtąja kalba ji taip kalbėjo: „Mano sūnau, pasigailėk manęs. Nešiojau tave devynis mėnesius savo įsčiose, žindžiau tave trejus metus, auginau, auklėjau ir rūpinausi tavimi iki šios gyvenimo akimirkos.

²⁸Maldauju tave, vaikeli, pažvelgti į dangų bei žemę ir pasvarstyti apie visa, kas ten yra. Tada suvoksi, kad Dievas nepadarė jų iš pirma buvusių daiktų. Tokiu pat būdu žmonija atėjo į gyvenimą.

²⁹Tad nebijok šio budelio, bet būk vertas savo brolių ir priimk mirtį, kad pasigailėjimo metui atėjus tave su jais atgaučiau“.

³⁰Vos jai baigus kalbėti, jaunuolis tarė: „Ko laukiate? Atsisakau paklusti karaliaus įsakymui. Aš klausau įsakymo to Įstatymo, kuris buvo duotas mūsų protėviams per Mozę.

³¹O tu, kuris sugalvojai tiek daug pikta hebrajams, tikrai neišvengsi Dievo rankos.

³²Mes iš tikrųjų kenčiame už savo nuodėmes.

³³Nors mūsų gyvasis Viešpats pyksta ant mūsų trumpą valandėlę, kad mus nubaustų ir pamokytų, atėjus laikui, jis vėl susitaikys su savo tarnais.

³⁴Bet tu, niekše ir nedoriausias iš visų mirtingųjų, kuo gali puikautis, puoselėdamas tuščią viltį ir keldamas ranką prieš Dangaus vaikus?

³⁵Tu dar neišsigelbėjai iš visagalio ir visaregio Dievo teismo!

³⁶Mano broliai, pakėlę skausmą trumpą valandėlę, paveldėjo pagal Dievo Sandorą amžinąjį gyvenimą. Bet tu Dievo teismu gausi už savo įžūlumą teisingą bausmę.

³⁷O aš, kaip ir mano broliai, atiduodu kūną ir gyvastį už mūsų protėvių įstatymus, maldaudamas Dievą, kad greitai pasigailėtų mūsų tautos ir kad tu per kančią ir rykštes išpažintumei, jog tik jis vienas yra Dievas.

³⁸Per mane ir mano brolius tesiliauja Visagalio pyktis, kuriuo jis yra teisingai ištikęs visą mūsų tautą“.

³⁹Karalius įsiuto ir su šiuo elgėsi žiauriau, negu su kitais, nes jautėsi jaunuolio paniekos įskaudintas.

⁴⁰Taip ir jauniausias sūnus mirė nepraradęs dorumo, visiškai pasitikėdamas Viešpačiu.

⁴¹Galop po savo sūnų mirė ir motina.

⁴²Tad tebūna gana papasakota apie aukų valgymą ir nuožmiuosius kankinimus.