Read Lietuvos Biblijos draugija DC Mato 27 Bible Online

Mato 27 - Lietuvos Biblijos draugija DC bible

Mato 27

¹Rytui išaušus, visi aukštieji kunigai ir tautos seniūnai nusprendė, kad Jėzus turįs būti nužudytas.

²Surišę nuvedė ir atidavė jį valdytojui Pilotui.

³Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas, nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių

⁴ir tarė: „Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują“. Tie atsakė: „Kas mums darbo?! Tu žinokis!“

⁵Nusviedęs šventovėje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė.

⁶Aukštieji kunigai paėmė sidabrinius ir kalbėjo: „Jų negalima dėti į iždą, nes tai užmokestis už kraują“.

⁷Jie pasitarė ir už tuos pinigus nupirko puodžiaus dirvą ateiviams laidoti.

⁸Todėl ta dirva iki šios dienos vadinasi Kraujo dirva.

⁹Taip išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: Ir paėmė trisdešimt sidabrinių — įkainotojo kainą, už kurią buvo jį suderėję iš Izraelio vaikų

¹⁰— ir atidavė juos už puodžiaus dirvą; taip man Viešpats buvo paskyręs.

¹¹Jėzus stovėjo valdytojo akivaizdoje. Valdytojas jį klausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Tu pasakei“.

¹²Aukštųjų kunigų ir seniūnų skundžiamas jis visai neatsiliepė.

¹³Tuomet Pilotas paklausė: „Ar negirdi, kaip baisiai tave kaltina?“

¹⁴Bet jis neatsakė nė į vieną kaltinimą ir tuo be galo nustebino valdytoją.

¹⁵Šventės proga valdytojas buvo pratęs paleisti miniai vieną kalinį, kurio ji norėdavo.

¹⁶Tuomet jis turėjo garsų kalinį, vardu Barabą[49].

¹⁷Taigi žmonėms susirinkus, Pilotas paklausė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Mesiju?“

¹⁸Mat jis žinojo, kad Jėzų jie buvo išdavę iš pavydo.

¹⁹Sėdinčiam teismo krasėje Pilotui žmona atsiuntė įspėjimą: „Nieko nedaryk šiam teisiajam! Šiąnakt sapne aš labai dėl jo kentėjau“.

²⁰Aukštieji kunigai ir seniūnai sukurstė žmones, kad prašytų paleisti Barabą, o Jėzų pražudytų.

²¹Tuomet valdytojas jiems tarė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau?“ Jie šaukė: „Barabą!“

²²Pilotas paklausė: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“ Jie visi rėkė: „Ant kryžiaus jį!“

²³Jis klausė: „O ką gi pikta yra padaręs?“ Bet tie dar garsiau šaukė: „Ant kryžiaus jį!“

²⁴Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis vis didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“

²⁵O visi žmonės šaukė: „Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!“

²⁶Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti.

²⁷Valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į įgulos būstinę ir surinko aplink jį visą kuopą.

²⁸Jie išrengė jį ir apsiautė raudona skraiste.

²⁹Nupynė erškėčių vainiką, uždėjo jam ant galvos, o į jo dešinę įspraudė nendrę. Paskui tyčiodamiesi klūpčiojo prieš jį ir sakė: „Sveikas, žydų karaliau!“

³⁰Spjaudydami į jį, stvėrė iš jo nendrę ir čaižė per galvą.

³¹Pasityčioję iš Jėzaus, kareiviai nusiautė skraistę, apvilko jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti.

³²Eidami jie sutiko žmogų iš Kirėnės, vardu Simoną. Tą privertė panėšėti jo kryžių.

³³Atėję į vietą, vadinamą Golgota (tai yra „Kaukolės vieta“),

³⁴davė jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus tik paragavo ir negėrė.

³⁵Prikalę prie kryžiaus, pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą[50],

³⁶ir ten pat susėdę sergėjo jį.

³⁷Viršum jo galvos jie prisegė užrašytą jo kaltinimą: „Šitas yra Jėzus, žydų karalius“.

³⁸Kartu su juo buvo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės.

³⁹Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas

⁴⁰ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventovę ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“

⁴¹Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais ir seniūnais,

⁴²kalbėdami: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime...

⁴³Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi, nes jis yra sakęs: ‘Aš Dievo Sūnus’“.

⁴⁴Taip pat jį plūdo ir kartu nukryžiuoti plėšikai.

⁴⁵Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa.

⁴⁶O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eli, Eli, lema sabachtani? — tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!

⁴⁷Kai kurie iš ten stovėjusių išgirdę sakė, jog jis šaukiąsis Elijo.

⁴⁸Ir tuoj pat vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją perrūgusio vyno[51], užmovė ant nendrės ir padavė jam gerti.

⁴⁹Kiti kalbėjo: „Palauk! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas jo išgelbėti“.

⁵⁰Tuomet Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią.

⁵¹Ir štai šventovės uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti.

⁵²Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių.

⁵³Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė.

⁵⁴Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“

⁵⁵Tenai buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo. Jos buvo atlydėjusios Jėzų iš Galilėjos, jam patarnaudamos.

⁵⁶Tarp jų buvo Marija Magdalena, Jokūbo ir Juozapo motina Marija ir Zebediejaus sūnų motina.

⁵⁷Vakarui atėjus, atvyko turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo Jėzaus mokinys.

⁵⁸Nuėjęs pas Pilotą, jis paprašė Jėzaus kūno. Pilotas įsakė jį atiduoti.

⁵⁹Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę

⁶⁰ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Paskui jis užrito didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo.

⁶¹Ten dar buvo Marija Magdalena ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą.

⁶²Kitą dieną, po Pasirengimo dienos, susirinko pas Pilotą aukštieji kunigai bei fariziejai

⁶³ir kalbėjo: „Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas, dar gyvas būdamas, yra pasakęs: ‘Po trijų dienų aš prisikelsiu’.

⁶⁴Tad įsakyk saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų liaudžiai: ‘Jis prisikėlė iš numirusių’. Ta pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją“.

⁶⁵Pilotas jiems atsakė: „Štai jums sargyba — eikite ir saugokite, kaip išmanote“.

⁶⁶Tada jie nuėję paženklino antspaudu akmenį ir pastatė sargybą.