Read Lietuvos Biblijos draugija DC Jono 11 Bible Online

Jono 11 - Lietuvos Biblijos draugija DC bible

Jono 11

¹Buvo vienas ligonis — Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta.

²Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo.

³Seserys nusiuntė žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“

⁴Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, — kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“.

⁵Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių.

⁶Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo,

⁷ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“

⁸Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“

⁹Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena?! Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą.

¹⁰O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos“.

¹¹Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“.

¹²Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“.

¹³Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą.

¹⁴Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė.

¹⁵Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, — dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį“.

¹⁶Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“

¹⁷Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje.

¹⁸O Betanija buvo arti Jeruzalės — maždaug penkiolikos stadijų atstu.

¹⁹Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties.

²⁰Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie.

²¹Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.

²²Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“.

²³Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“

²⁴Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“.

²⁵Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas.

²⁶Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“

²⁷Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.

²⁸Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“.

²⁹Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį.

³⁰O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta.

³¹Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti.

³²O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“.

³³Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs

³⁴paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“.

³⁵Jėzus pravirko.

³⁶Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“

³⁷O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“

³⁸Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu.

³⁹Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“.

⁴⁰Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“

⁴¹Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei.

⁴²Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“.

⁴³Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“

⁴⁴Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“.

⁴⁵Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį.

⁴⁶Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs.

⁴⁷Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų.

⁴⁸Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“.

⁴⁹Vienas iš jų — Kajafas, tais metais vyriausiasis kunigas — jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote

⁵⁰ir nepagalvojate, jog jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“.

⁵¹Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą,

⁵²ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus.

⁵³Nuo tos dienos jie buvo tvirtai pasiryžę jį nužudyti.

⁵⁴Todėl Jėzus daugiau nebevaikščiojo viešai tarp žydų, bet pasitraukė iš ten į vietovę dykumos pakraštyje, į miestelį, vadinamą Efraimu. Ten jis ir apsistojo kartu su mokiniais.

⁵⁵Artinosi žydų Velykos[15]. Daug žmonių iš viso krašto prieš Velykas traukė į Jeruzalę apsivalyti.

⁵⁶Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje, kalbėjosi: „Kaip jūs manote? Nejaugi jis nebeateis į iškilmes?!“

⁵⁷Mat aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur jis esąs, kad būtų galima jį suimti.