Read Lietuvos Biblijos draugija DC Apaštalų darbų 7 Bible Online

Apaštalų darbų 7 - Lietuvos Biblijos draugija DC bible

Apaštalų darbų 7

¹Vyriausiasis kunigas paklausė: „Ar tai tiesa?“

²O Steponas prabilo: „Broliai ir tėvai, pasiklausykite! Šlovingasis Dievas apsireiškė mūsų tėvui Abraomui Mesopotamijoje, kai jis dar nebuvo persikėlęs į Charaną[5],

³ir įsakė: Išeik iš savo krašto, nuo savo giminių, ir keliauk į šalį, kurią tau parodysiu.

⁴Tada jis paliko chaldėjų kraštą ir apsigyveno Charane. Iš ten, jo tėvui mirus, Dievas jam liepė persikelti į šitą šalį, kurioje jūs dabar gyvenate.

⁵Bet čia jam nedavė nuosavybėn nė pėdos žemės, tik pažadėjo šitą kraštą atiduoti jam ir jo palikuonims, nors jis buvo bevaikis.

⁶Taigi Dievas pasakė, kad jo palikuonys gyvens kaip ateiviai svetimoje žemėje ir keturis šimtus metų bus pavergti bei skriaudžiami.

⁷Tačiau, — tarė Dievas, — aš nuteisiu tautą, kuriai jie vergaus; tada jie iškeliaus ir tarnaus man šitoje vietoje.

⁸Ir tuomet jis sudarė su juo apipjaustymo sandorą. Tada Abraomui gimė Izaokas, kurį jis apipjaustė aštuntąją dieną. Izaokui gimė Jokūbas, o Jokūbui gimė dvylika patriarchų.

⁹Šie patriarchai iš pavydo pardavė Juozapą į Egiptą, bet Dievas buvo su juo.

¹⁰Jis išgelbėjo Juozapą iš visų vargų ir suteikė malonės bei išminties Egipto valdovo faraono akivaizdoje. Tas jį paskyrė Egipto ir visų savo namų valdytoju.

¹¹Tuomet visą Egiptą ir Kanaaną ištiko badas ir baisi nelemtis. Taip pat ir mūsų protėviai negalėjo rasti sau maisto.

¹²Išgirdęs, kad Egipte galima gauti javų, Jokūbas ten išsiuntė mūsų protėvius pirmą kartą,

¹³o antrą kartą Juozapas leidosi savo brolių atpažįstamas, ir faraonas sužinojo apie Juozapo kilmę.

¹⁴Tuomet Juozapas pasiuntė [brolius] parkviesti savo tėvo Jokūbo ir visos šeimynos — septyniasdešimt penkių asmenų.

¹⁵Šitaip Jokūbas nukeliavo į Egiptą. Ten mirė jis ir mūsų protėviai.

¹⁶Jie buvo pargabenti į Sichemą ir palaidoti kapuose, kuriuos Abraomas už pinigus buvo nupirkęs Sicheme iš Emoro[6] vaikų.

¹⁷Artinantis metui pažado, kurį Dievas buvo davęs Abraomui, tauta išaugo ir išsiplėtė Egipte,

¹⁸kol Egipte ėmė viešpatauti kitas karalius, kuris nieko nežinojo apie Juozapą.

¹⁹Jis ėmė klastingai elgtis su mūsų tauta, versdamas mūsų protėvius išmesti savo kūdikius, kad jie neliktų gyvi.

²⁰Tuo metu gimė Mozė, kuris buvo mielas Dievui. Jis išbuvo tris mėnesius savo tėvo namuose,

²¹o kai buvo išmestas, jį pasiėmė auginti faraono duktė ir įsūnijo.

²²Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais.

²³Kai jis sulaukė keturiasdešimt metų, jam kilo mintis aplankyti savuosius brolius izraelitus.

²⁴Kartą, pamatęs vieną skriaudžiamą tautietį, stojo ginti jo ir keršydamas užmušė egiptietį.

²⁵Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas per jį suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato.

²⁶Kitą dieną jis pasirodė tarp kelių susivaidijusių tautiečių ir mėgino juos sutaikyti, sakydamas: ‘Vyrai, jūs esate broliai! Kodėl skriaudžiate vieni kitus?’

²⁷Bet tasai, kuris buvo nuskriaudęs artimą, atstūmė jį, sakydamas: ‘Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju?

²⁸Gal rengiesi ir mane nužudyti, kaip vakar nužudei egiptietį?’

²⁹Tai išgirdęs, Mozė pabėgo ir tapo išeiviu Madiano[7] krašte, o ten jam gimė du sūnūs.

³⁰Po keturiasdešimt metų Sinajaus kalno dykumoje jam pasirodė angelas degančio erškėčių krūmo liepsnose.

³¹Tai pamatęs, Mozė nusistebėjo reginiu. Kai jis artinosi, norėdamas geriau įsižiūrėti, pasigirdo Viešpaties balsas:

³²‘Aš esu tavo tėvų Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas’. Tada Mozė ėmė drebėti ir nebedrįso toliau žiūrėti.

³³O Viešpats jam tarė: ‘Nusiauk kojų apavą, nes toje vietoje, kur stovi, žemė yra šventa.

³⁴Aš regėte regėjau savo tautos priespaudą Egipte ir, išgirdęs jos aimanavimus, nužengiau jos išvaduoti. Tad ateik čionai, aš ketinu tave pasiųsti į Egiptą’.

³⁵Tad tą Mozę, kurio jie buvo išsižadėję, sakydami: ‘Kas tave paskyrė valdovu ir teisėju?’ — Dievas pasiuntė kaip valdovą ir išvaduotoją, globojamą angelo, kuris buvo pasirodęs jam erškėtyje.

³⁶Jis išvedė juos, darydamas stebuklus ir ženklus Egipto žemėje, prie Raudonosios jūros ir per keturiasdešimt metų dykumoje.

³⁷Tai šis Mozė yra pasakęs izraelitams: ‘Dievas pažadins iš jūsų brolių pranašą, panašiai kaip mane’.

³⁸Tai jis susirinkimo dieną tyruose tarpininkavo tarp angelo, kalbėjusio jam Sinajaus kalne, ir mūsų protėvių. Tai jis gavo mums skirtus gyvenimo žodžius.

³⁹Deja, mūsų protėviai nenorėjo jam paklusti. Jie atstūmė jį ir savo širdžių troškimus nukreipė į Egiptą.

⁴⁰Jie tarė Aaronui: ‘Padaryk mums dievų, kurie žygiuotų mūsų priekyje, nes mes nežinome, kas nutiko tam Mozei, išvedusiam mus iš Egipto’.

⁴¹Ir šitaip anomis dienomis jie pasidirbo veršį, ėmė aukoti stabui atnašą ir džiaugėsi savo rankų darbu.

⁴²Tada Dievas nusigręžė nuo jų ir paliko jiems garbinti dangaus kareiviją, kaip parašyta Pranašų knygoje: Ar jūs, Izraelio namai, man atnešėte aukų bei atnašų, keturiasdešimt metų būdami tyruose?

⁴³Ne! Jūs pasiėmėte Molocho padangtę ir dievo Refano žvaigždę — stabus, kuriuos pasidirbote garbinti. Todėl ištremsiu jus anapus Babilono.

⁴⁴Mūsų protėviai dykumoje turėjo liudijimo padangtę, įrengtą kalbėjusiojo Mozei nurodymu, kad padarytų ją pagal regėtą jos pavyzdį.

⁴⁵Mūsų protėviai ją pasiėmė ir atsigabeno, kai Jozuė užėmė pagonių žemes. Dievas išstūmė pagonis, užleisdamas jų vietą mūsų tėvams iki pat Dovydo laikų.

⁴⁶Šis susilaukė Dievo akyse malonės ir prašė nurodymo statyti šventyklą Jokūbo namams;

⁴⁷ją ir pastatė Saliamonas.

⁴⁸Vis dėlto Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose. Taip sako ir pranašas:

⁴⁹ Dangus — mano sostas, o žemė — pakojis po mano kojų. Kokius namus jūs norite man pastatyti? — klausia Viešpats, — ir kokia mano poilsio vieta?

⁵⁰Argi ne mano ranka visa tai padarė?!

⁵¹Jūs, kietasprandžiai, pagonių širdimis ir ausimis[8]! Jūs, kaip ir jūsų protėviai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.

⁵²Argi buvo pranašas, kurio nebūtų persekioję jūsų tėvai? Deja, jie žudydavo pranašaujančius Teisiojo atėjimą. Ir jūs dabar esate jo išdavėjai ir žudikai!

⁵³Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte“.

⁵⁴Tai išgirdę, jie baisiai įniršo ir ėmė ant jo griežti dantimis.

⁵⁵O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje.

⁵⁶Jis tarė: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“.

⁵⁷Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį,

⁵⁸išsitempė už miesto ir užmušė akmenimis. Liudytojai pasidėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Sauliaus.

⁵⁹Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“

⁶⁰Pagaliau suklupęs galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir, tai ištaręs, užmigo.