Read Lietuvos Biblijos draugija DC 1 Samuelio 30 Bible Online

1 Samuelio 30 - Lietuvos Biblijos draugija DC bible

1 Samuelio 30

¹Kai trečią dieną Dovydas ir jo vyrai pasiekė Ciklagą, amalekiečiai buvo įsiveržę į Negebą ir Ciklagą. Jie buvo užpuolę Ciklagą ir sudeginę.

²Jo moteris ir visus, kas buvo jame, žemos kilmės ir kilmingus, jie buvo paėmę į nelaisvę. Nenužudė jų nė vieno, bet pasigrobė ir nuėjo savo keliu.

³Atėję į miestą, Dovydas ir jo vyrai rado jį sudegintą, o jų žmonas, sūnus ir dukteris išvestas į nelaisvę.

⁴Dovydas ir su juo buvę kariai aimanavo ir tol verkė, kol jiems pristigo jėgų verkti.

⁵Ir abi Dovydo žmonos — Ahinoama iš Jezreelio ir Nabalo našlė Abigailė — buvo išvestos į nelaisvę.

⁶Dovydui iškilo didelis pavojus, nes kariai grasino užmušti jį akmenimis. Visi kariai buvo įniršę dėl savo sūnų ir dukterų. Bet Dovydas ieškojo jėgų pas VIEŠPATĮ, savo Dievą.

⁷Dovydas tarė Ahimelecho sūnui kunigui Abjatarui: „Atnešk man efodą!“ Abjataras atnešė Dovydui efodą.

⁸Dovydas teiravosi VIEŠPATIES, klausdamas: „Ar turiu vytis tuos užpuolikus? Ar pasivysiu juos?“ Jis atsakė jam: „Vykis, nes tikrai juos pasivysi ir tikrai išgelbėsi!“

⁹Tad Dovydas leidosi vytis — jis ir šeši šimtai vyrų, kurie buvo su juo. Jie atėjo į Besoro slėnį, kur paliko pavargusiuosius.

¹⁰Dovydas vijosi toliau — jis ir keturi šimtai vyrų. Du šimtai pasiliko, nes dėl nuovargio nebepajėgė pereiti Besoro slėnio.

¹¹Laukuose aptikę egiptietį, jie atvedė jį pas Dovydą. Jie davė jam valgyti duonos ir atsigerti vandens;

¹²davė ir figų plokštainio gabalą bei dvi kekes razinų. Užvalgęs šis atgavo jėgas. Jis nebuvo nei duonos valgęs, nei vandens gėręs tris dienas ir tris naktis.

¹³Tada Dovydas jo paklausė: „Kieno tu? Iš kur esi?“ — „Aš esu egiptietis, vieno amalekiečio vergas, — atsakė jis, — mano šeimininkas paliko mane, nes prieš tris dienas aš susirgau.

¹⁴Mes užpuolėme keretų Negebą, Judo Negebą bei Kalebo Negebą ir sudeginome Ciklagą“.

¹⁵Dovydas tarė jam: „Ar nuvesi mane pas tą užpuolikų gaują?“ Jis atsakė: „Prisiek Dievu, kad manęs neužmuši ar šeimininkui neišduosi, ir nuvesiu tave pas tą užpuolikų gaują“.

¹⁶Kai jis nuvedė Dovydą, žiūri: plačiai pasklidę žemėje, jie valgo, geria ir šoka, šventiškai nusiteikę, džiaugdamiesi dideliu grobiu, kurį buvo paėmę iš filistinų krašto ir iš Judo krašto.

¹⁷Dovydas kovėsi su jais nuo sutemų iki kitos dienos vakaro. Nė vienas jų neišsigelbėjo, tiktai keturi šimtai vaikinų, sėdę ant kupranugarių, pabėgo.

¹⁸Dovydas išgelbėjo visa, ką amalekiečiai buvo paėmę. Dovydas išgelbėjo ir abi savo žmonas.

¹⁹Nieko iš jų nepasigedo — mažo ar didelio, sūnų ar dukterų, grobio ar ko kito, kas buvo pagrobta; visa Dovydas atgavo.

²⁰Be to, Dovydas paėmė visas bandas bei kaimenes, ir, varydami jas pirma jo, žmonės šaukė: „Tai Dovydo grobis!“

²¹Dovydui pasiekus anuos du šimtus vyrų, dėl nuovargio nebegalėjusių sekti Dovydo ir paliktų prie Besoro slėnio, jie išėjo pasitikti Dovydo ir su juo esančių karių. Priėjęs prie jų, Dovydas pasisveikino.

²²Tačiau nedori ir niekam tikę vyrai, kurie buvo žygiavę su Dovydu, tarė: „Kadangi jie nėjo su mumis, neduosime jiems nieko iš atimto grobio. Tegu pasiima kiekvienas savo žmoną ir vaikus. Tegu sau eina!“

²³Tačiau Dovydas atsiliepė: „Taip neturite daryti, mano broliai, su tuo, ką VIEŠPATS mums suteikė. Jis mus apsaugojo ir mums į rankas įdavė mus užpuolusią gaują.

²⁴Kas galėtų šiuo reikalu su jumis sutikti? Dalis saugančio daiktus bus tokia pat, kaip dalis einančio į mūšį. Jie visi lygiai dalysis“.

²⁵Taigi nuo tos dienos iki šiol toks yra įstatas ir įsakas Izraelyje.

²⁶Pasiekęs Ciklagą, Dovydas pasiuntė dalį grobio savo bičiuliams, Judo seniūnams, tardamas: „Tai dovana jums iš paimto grobio iš VIEŠPATIES priešų“.

²⁷To grobio jis pasiuntė seniūnams į Betelį, Negebo Ramotą ir Jatyrą,

²⁸į Aroerą, Sifmotą ir Eštemoją,

²⁹Rakalą, jerachmeelitų kilties miestus ir kainitų kilties miestus,

³⁰į Hormą, Bor Ašaną ir Atachą

³¹bei Hebroną — į visas vietas, kur buvo klajoję Dovydas ir jo vyrai.